RAFAELIS CHVOLESAS, PASKUTINĖ KOMPOZICIJA

 

Milijus Chvolesas rūpinasi tėvo kūrybos sklaida, ypač intensyviai nuo 2017 metų, kai tapo pensininku ir galėjo atsidėti šiai veiklai. Sako, rūpinasi pirmiausia dėl to, kad tėvo kūryba to verta. „Būtų labai apmaudu, jei tokio meistro darbai neturėtų žiūrovų“, – teigia dailininko sūnus.

 

Nuo 2004-ųjų, praėjus porai metų nuo tėvo mirties, sūnūs Milijus ir Alexandre`as ėmė aktyviai rengti jo kūrybos pristatymus Vilniuje. Sulaukę pasiūlymo atidaryti R. Chvoleso muziejų, nusprendė tokia proga pasinaudoti. Juk tai sugrįžimas į miestą, kuris jų tėvui vienaip ar kitaip priklauso.

 

„Prisiėmiau atsakomybę dėl šios iniciatyvos. Nors nesu tikras, ar jis jai pritartų“, – sako Milijus. Mat tėvą su Vilniumi siejo gana prasti prisiminimai: čia jis neteko šeimos, pirmosios žmonos. Todėl ir Lietuvoje, kai jau galėjo, kai griuvo geležinė uždanga, daugiau nebeapsilankė.

 

„Mano tėvas mėgo draugystę. O tuo laiku Vilniuje, be Žiburkų šeimos, nieko jau nepažinojo. Važiuoti tik tam, kad pamatytum, kas buvo padaryta tavo miestui, manau, jam nebuvo įdomu, – svarsto Milijus. – Be to, Lietuva nebuvo jo tėvynė. Iki karo juk gyveno Lenkijoje, dėl to ir į Vakarus pavyko pasitraukti. Jo tėvynė buvo Vilnius. Beje, į Varšuvą taip pat nenorėjo grįžti. Labiau jį traukė į Izraelį, pas seseris.“

 

 

Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, R. Chvolesas parodos reikalais viešėjo Minske. Tai jį išgelbėjo nuo Vilniuje likusių artimųjų lemties. Pasitraukė Rytų pusėn. „Visus, kurie į Rusiją plūstelėjo ieškoti prieglobsčio, sovietai siuntė arba į tolimiausius Sibiro užkampius, arba į darbo lagerius. Tėvas pateko į statybos batalioną, tiesė geležinkelį prie Uralo“, – pasakoja Milijus.

 

Anot jo, sąlygos buvo pasibaisėtinos, kaip ir visuose sovietų lageriuose. Prie duonos tėvas prisidurdavo piešdamas sargybinių portretus. Apie tai sužinojusi būsimoji jo žmona, evakuota iš Maskvos ir vadovavusi Krasnyje Bakų kultūros namams, pakvietė jį dirbti dekoratoriumi.

 

„Manau, taip išgelbėjo jam gyvybę. Nes tėvas jau sunkiai sirgo plaučių uždegimu“, – pasakoja Milijus.

 

 

5-ajame dešimtmetyje, kai susidarė palankios politinės aplinkybės, abi tėvo seserys emigravo į Izraelį. R. Chvoleso šeima jų pavyzdžiu nepasekė, nors ir galėjo. Pašnekovo manymu, nepanorusi mama. Beveik paskutinę akimirką jie pasirinko Lenkiją. Priežasčių išvažiuoti buvo ne viena.

 

„Vilnių jis paliko ne pačiais geriausiais menininkams laikais. Tada meninius kriterijus diktavo biurokratai ir ideologai, o ne meno žinovai. Suprantama, tėvui buvo sunku nerodyti tikrosios savo kūrybos, tačiau viską dėti „į stalčių“, kaip darė daugelis, jis nenorėjo. Manau, tai buvo pagrindinė išvykimo priežastis“, – svarsto sūnus. Be to, į Lenkiją kiek anksčiau pasitraukė būrelis dailininkui artimos Vilniaus žydų inteligentijos.

 

Išvažiuoti jam labai padėjo Cilė Žiburkienė, sovietų generolo Jono Žiburkaus žmona, ne kartą pasinaudojusi sutuoktinio padėtimi valdžioje. Privilegijuota Žiburkų šeima gyveno Mokslininkų namuose, prestižinėje pokario Vilniaus vietoje. 

 

„Mes gyvenome Kražių gatvėje, prie Lukiškių kalėjimo sienos, iš ten Mokslininkų namai buvo gerai matomi. Pamenu, tada vaikas pirmą kartą pamačiau teniso kortus. Buvau aštuonerių“, – prisimena Milijus.

 

 

Visus savo kūrinius R. Chvolesui pavyko išsivežti į Lenkiją. Lietuvoje liko tik muziejams ir privatiems asmenims priklausę paveikslai. Dailininko kūrybos kraitį, pasak sūnaus, sudaro 3 tūkst. tapybos darbų ir 6 tūkst. piešinių. Iš prieškarinio tarpsnio liko vos du...

 

Anot sūnaus, ypatingą kūrybos dalį sudaro atviruko dydžio darbų kolekcija, keli šimtai eskizų, kuriuos tėvas padarė jau žinodamas, kad išvažiuos. „Žinau žmonių, kurie prisimena, kaip tėvas su etiudine vaikščiodavo po miestą, lipdavo ant Didžiosios sinagogos griuvėsių ir greitais judesiais eskizuodavo. Tam tikra prasme jis pasiėmė Vilnių su savimi, – sako dailininko sūnus. – Gal tiedu žodžiai nedera kartu, tačiau jis buvo geto dainius. Pirmasis, dokumentavęs Lietuvos žydų dvasinio centro sunaikinimą.“

 

Lenkijos periodą tėvo kūryboje Milijus vadina pačiu įdomiausiu ir sėkmingiausiu, Varšuvoje šis sukūręs bene geriausius savo darbus. Lenkijos žydai jį ypač vertino dėl dviejų teminių serijų – Vilniaus geto vaizdų ir biblinių scenų. Per 10 metų R. Chvolesas tapo žinomu Lenkijos dailininku.

 

„Be to, tėvas labai mokėjo bendrauti, kompanija jį tiesiog dievino. Nesutikau nė vieno, kuris nebūtų jo mėgęs. Mėgo išgerti, tas tiesa, bet kompanijoje buvo geras, įdomus žmogus“, – pasakoja Milijus. 

 

Paryžiuje R. Chvolesas tuoj tapo savas visose žydų organizacijose, o jų tuo metu ten buvo apstu. Sūnaus manymu, tėvui sekėsi neblogai. Turėjo draugų, laikiusių parduotuves, kirpyklas, dirbtuves ir pan. Tie mielai pirko jo darbus. Tad iš esmės pragyveno iš kūrybos.

 

„Tiesa, prancūzų kalbos nepramoko tiek, kad galėtų laisvai susikalbėti. Kita vertus, tai rodo, kad jam jos ir nereikėjo, visą jo aplinką sudarė žydai“, – sako pašnekovas.

 

Paryžiaus laikotarpiu artimiausi jo draugai buvo pasaulinio garso rašytojai Abraomas Suckeveris ir Chaimas Gradė, gyvenęs Niujorke. Jie nuolat keitėsi laiškais, su Abraomu kasmet susitikdavo Izraelyje.

 

Anot Milijaus, tapyti tėvas liovėsi apie 2000-uosius. Gerokai suprastėjo rega, dar anksčiau pavargo kojos. Vieną paskutinių darbų sukūrė 1998 metais.

 

Mirštantį tėvą sūnus slaugė iki paskutinio atodūsio. Prisimena ir paskutinį jųdviejų pokalbį: „Tėvas gulėjo lovoje priešais langą. Pakėlė ranką, sudėjo pirštus lyg mažą rėmelį, įsižiūrėjo ir pasakė: „Paskutinė kompozicija.“

 

Visas rašinys: https://www.vz.lt/premium/verslo-klase/2024/01/20/dailininko-rchvoleso-tevyne-buvo-vilnius-ji-ir-issiveze-su-savimi--kuriniuose#ixzz8TjLBWEVZ (norint perskaityti reikia registruotis).