Deborah Feldman: daugelis tebepyksta dėl to, ką padariau

Skaitykite išsamų pokalbį su Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ir Vilniaus knygų mugės viešnia – žydų kilmės JAV gimusia vokiečių rašytoja Deborah Feldman. Publikacijos autorė žurnalistė Dalia Musteikytė. Pokalbis publikuotas žurnale „Knygos.lt“.

 

 

„Ar aš – šimtaprocentinė žydė?“ – vaikystėje širdį ir protą draskiusio klausimo savo močiutės, iš Vengrijos kilusios ir Holokaustą išgyvenusios Irenkos, paklausė būsimoji pasaulinių bestselerių autorė Deborah Feldman. „Taip“, – patikino mylimiausias ir artimiausias žmogus, bet atsakymų, ką reiškia būti žydu šiuolaikiniame pasaulyje, rašytoja ieškojo daugybę metų. Neįtikėtina jos istorija, kurią sudėjo į stulbinamai išpopuliarėjusį literatūrinį debiutą „Neortodoksiška“ ir ką tik lietuviškai pasirodžiusią knygą „Egzodas. Mano neortodoksiška kelionė į Berlyną“, įkvepia bet kokiomis aplinkybėmis neprarasti savęs.

 

Ilgai nemačiusi kitokio pasaulio nei sveiku protu nesuvokiamomis taisyklėmis supančiotas Satmaro chasidų kvartalas Niujorke, septyniolikos už beveik nepažįstamo vyro ištekinta, šiandien ji – laisva laisvo pasaulio moteris, drąsiai reiškianti nuomonę televizijos laidose ir straipsniuose. Mandagiais laiškais leidėjai Jungtinėse Valstijose 2009-aisiais atmetinėjo Deborah Feldman debiutinės knygos rankraštį, nes netikėjo, kad istorija apie jos pabėgimą iš itin uždaros bendruomenės pasieks tiek skaitytojų visame pasaulyje, o knygą dar labiau išpopuliarins „Netflix“ mini serialas „Neortodoksiška“ (angl. Unorthodox), nominuotas net aštuoniems televizijos „Oskarams“ – „Emmy“ apdovanojimams. „Neortodoksiška“ leidybos teisės parduotos daugiau nei dvidešimtyje šalių.

 

Šiuolaikiško pasaulio centre Niujorke ir XXI amžiuje chasidų moterys skutasi galvas, plikes slepia po perukais, net vidurvasarį mūvi storas kojines su siūle ir kone nuo gimimo žino, kad jų misija – ne lavintis, siekti profesijos, bet virti valgį pagal kašrutą, penktadieniais atsiduoti sutuoktiniui ir stengtis gausinti bendruomenę. Slapta aistra literatūrai, nuo mažens ne visai leistinais būdais gautos ir po čiužiniu laikytos knygos, vėliau nuo vyro slėptos studijos pagal koledžo suaugusiųjų programą, daug ryžto, drąsos siekti išsilaisvinti iš santuokos ir bendruomenės pančių. Galiausiai – iškovota pergalė, bilietas jai ir sūnui į „kitą“ pasaulį, kuriame jiedu nuo 2014-ųjų yra Berlyno gyventojai, Vokietijos piliečiai. 

 

Pirmąją knygą Deborah rašė paskatinta teisininkės, į kurią kreipėsi prieš pasitraukdama iš bendruomenės. Advokatė išdėstė pasiūlymą: „Galime veikti pagal įstatymus, bet vargu ar laimėsime. Geriausia rinktis kitą, nors ir skausmingą, kelią – viešumą bei atvirumą.“ Taip kilo knygos idėja. Po neįtikėtinos sėkmės leidėjai reikalavo tęsinio – atsirado „Egzodas“, kurio pirminę versiją Deborah vėliau gerokai perdarė. 

 

„Niekada nesilankiau Lietuvoje. Žinau, kad iš ten kilusi viena iš mano prosenelių, kuri vėliau persikėlė į Angliją. Kol kas neturiu daug informacijos apie ją, bet būdama Lietuvoje, tikiuosi, spėsiu daugiau patyrinėti. Žinau, kad Vilniuje ir visoje šalyje kadaise gyveno daug žydų. Mes su vyru vienoje Estijos salų turime nediduką vagonėlį, kartais nuvažiuojame ten pailsėti, bet iki šiol nesugalvojome užsukti į Lietuvą. Dabar, manau, dažniau sustosime Vilniuje“, – išskirtiniame interviu žadėjo trisdešimt septynerių rašytoja. 

 

 

 

– Ištekėjau pernai lapkritį. Taip, tai buvo visiškai priešinga patirtis. Šįkart dėl savo vestuvių nepajudinau nė piršto. (Juokiasi.) Tiesiog nuėjau ir pasirašiau popierius. Nuoširdžiai nenorėjau ceremonijų, ritualų, kuriuos patyriau tekėdama pirmąsyk. Jei matėte serialą, galėjo susidaryti įspūdis, kad tada vestuvėse dalyvavo penkiasdešimt ar šimtas žmonių, tačiau tikrovėje jų buvo gal tūkstantis. Tam įvykiui mes ruošėmės daug mėnesių, išmesta nežinia kiek pinigų... Todėl šįkart norėjau priešingybės – kad būtume visiškai vieni. 

 

 

– Taip, vokietis. Susitikome paprastai – draugo gimtadienio vakarėlyje. Jis – iš teisės pasaulio,  bet abu dieviname literatūrą, kartu skaitome, rekomenduojame vienas kitam knygas, domimės istorija. Jo šaknys – Latvijoje, tad labai norėjome atvykti į Vilnių drauge, bet jam Knygų mugės dienomis reikia būti kitur. Nieko tokio, atvažiuosime kitąkart. 

 

 

– Jam tuoj aštuoniolika. Labai didžiuojuosi sūnumi, nes jis itin savarankiškas ir baigia mokyklą aukščiausiais balais, nors dėl mokslų niekada nespaudžiau. Jau pateikė dokumentus į universitetą Miunchene – tame mieste federalinę ekonomika studijavo ir daktaro disertaciją apsigynė mano prosenelis Gustavas. 

 

Jis, beje, buvo vienas paskutinių studijas baigusių žydų – vėliau jiems aukštasis mokslas tapo neprieinamas. Su Gustavu kai kurias paskaitas lankė Josefas Mengele (karo nusikaltėlis, Aušvico koncentracijos stovyklos gydytojas, garsėjęs išskirtiniu žiaurumu). 

 

Izaokas – šiuolaikiškas vaikinas, gal kiek brandesnis nei bendraamžiai, domisi istorija, jam svarbu teisingumas, jis svarsto, ką reiškia būti visuomenės, bendruomenės dalimi, kalba apie vertybes. Mes nuostabiai sutariame, bet kai kur esame ir labai skirtingi – kitaip ir būti negali, juk turėjome kitokias patirtis. 

 

Beje, jis visai neseniai lankėsi JAV pas savo ortodoksiškus senelius ir tėtį, kuris pasitraukė iš bendruomenės, nebėra toks religingas, tačiau liko konservatyvus. Kai šeima paklausė, kas naujo jo gyvenime, Izaokas atsakė, kad turi merginą. „Ar ji žydė?“ – puolė klausinėti. „Ne, man nesvarbu jos tautybė“, – atsakė sūnus. „Nieko tokio, ji juk gali priimti mūsų tikėjimą“, – nesutriko jo tėtis. „O kodėl turėtų? Mums ir taip viskas gerai“, – stebėjosi Izaokas. „Na jau ne! Turi susirasti žydę“, – seneliai buvo griežtos nuomonės. Pokalbis puikiai iliustruoja trijų kartų požiūrių skirtumus, kuriuos – vėlgi – lemia skirtingos jų patirtys. 

 

 

 

– Kai atsikraustėme, Europa tiesėsi po ekonomikos krizės, bet grėsė visi kiti kataklizmai: 2015-aisiais prasidėjo nevaldoma nelegalios migracijos į žemyną banga, smuko euras. Tada, sakyčiau, visas Vakarų pasaulis išgyveno sunkumus, bet Berlyne tai buvo ypač juntama. Ankstesnio saugumo ir klestėjimo jausmo nebeliko. Vokietijos kanclerės Angelos Merkel autoritetas susvyravo, o pasaulį sukrėtė teroristų atakos Prancūzijoje, kilusios dėl žurnale „Charlie Hebdo“ paskelbtų pranašą Mahometą pašiepiančių karikatūrų.

 

Paskui pasipylė atakos įvairiuose Vokietijos miestuose, pasikeitė Izraelio politika, tai irgi darė įtaką Vokietijai ir Vakarų Europai, paūmėjo klimato krizė – visko neišvardysi, bet tas dešimtmetis man buvo laikas, per kurį išties suaugau visomis reikšmėmis, sukauptomis patirtimis. 

 

Tai laikas, kai pasijutau stipria ir tapau pasaulio piliete – žmogumi, kuris ne tik auga pats, bet ir kaip visuomenės, aplinkos dalis. Žinote, galvoju, kad trys pirmi gyvenimo dešimtmečiai buvo kupini naivumo – tai normalu, kai esi jaunas, nes vaikystėje ir jaunystėje smalsiai tyrinėjame ne tik pasaulį, bet ir patys save. 

 

Berlyne iš to išaugau, ėmiau labiau kreipti dėmesį ne į save, o į savo santykį su pasauliu, ne kaip jis veikia mane, o kaip aš galiu daryti įtaką jam. Tad brendau suvokdama, kad yra svarbesnių dalykų nei mano pačios kelias. Tuo pat metu ieškojau, kas sieja kiekvieną mūsų per asmenines patirtis. 

 

 

– Aš tikrai norėjau prisijaukinti tą amerikietiškąją svajonę. Tačiau augusi aplinkoje, kur viską lėmė kelių šimtmečių tradicijos ir taisyklės, už jos ribų nesijaučiau sava – stengiausi tapti TO pasaulio dalimi, bet žmonės manęs tokios nematė. Praraja tarp manęs ir jų buvo per didelė. 

 

Nuvykusi į Europą įsitikinau, kad žmonės čia turi kitų įpročių, kitą gyvenimo patirtį, kuri kažkuria prasme artimesnė tai, kurioje augau. Žinau, kalbu painiai, bet Europoje supratau, kad čia mane priims greičiau nei Amerikoje. Čia žmonėms svarbiau kiekvieno jų istorija, šaknys. 

 

Tiesiog jaučiau, kad mano sėkmė, mano ateitis yra Europa, nors ir užaugau Jungtinėse Valstijose. Bendruomenė, kurioje gimiau ir sulaukiau pilnametystės, į Ameriką atvyko iš Europos ir net nebandė integruotis. Jie taip pat uždarai gyventų bet kur. 

 

 

 

– Gal porą kartų jutau didelę pagundą užsukti ir pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Bet greitai tai išgaravo, nes išėjus knygai tapau gerai žinoma, daugybė žmonių bendruomenėje ėmė linkėti man blogo, todėl vien pasirodyti kur nors šalia tapo pavojinga. O ir pati įsitikinau, kad nuo šiol mano namai – Berlynas, kur esu mažiau atpažįstama ir laisva. Kitose vietose, net Jeruzalėje, nebūčiau tokia saugi, nes daug kas tebepyksta dėl to, ką padariau. 

 

 

– Labai jau šabloniškas pasakymas, kad visko turime mokytis iš praeities. Laikas rodo, kad esame netikę šio dalyko mokiniai. Manau, geriausia mokytis iš istorijos randant asmenišką santykį su ja – kas istorijos kontekste esi šiandien, kaip praeities įvykiai lėmė, kad esi toks, koks esi, iš kur atėjai, kas vyko pasaulyje, kai protėviai priėmė likimą (taip pat ir mano) lėmusius sprendimus.

 

Išsiaiškinau savo proprosenelės istoriją. Ji gimė Galicijoje, ši teritorija dabar priklauso Lenkijai, nepaprastai religingoje žydų šeimoje, tačiau širdžiai neįsakysi – įsimylėjo vedusį vyrą, kataliką. Kilo baisus skandalas, tad 1893-iasiais jiedu pabėgo į Miuncheną, kuris tuo laiku buvo modernus, neįtikėtinos laisvės miestas, kur daugybė moterų gyveno nuodėmėje, augino vaikus, ir niekam tai nerūpėjo. Jie niekada nesusituokė, nes tai buvo neįmanoma, tačiau drauge nugyveno laimingą gyvenimą, susilaukė vienintelio vaiko – mano prosenelio. 

 

Jis siekė tapti vokiečiu, remdamasis tuo, kad tėtis buvo vokietis. Bet kai į valdžią atėjo naciai, jo pilietybės prašymas buvo atmestas. Tačiau tą pilietybę, kurios nesuteikė jam, gavau aš, remdamasi šiuo istorijos faktu. 

 

Tai pasakoju kaip patvirtinimą, kad viskas kartojasi, o aš nesu pirma giminėje, kuri iš kažkur pabėgo. Tas laisvės troškimas, noras griauti varžančias sienas perduodamas iš kartos į kartą kažkokiu nepaaiškinamu būdu. 

 

Nagrinėdama šiuos dalykus pažinau ir Miuncheno – neįtikėtinai progresyvaus miesto – istoriją. Jis visada ne tik kvėpavo laisvės dvasia, iš čia kilo nacizmas. 

 

Visi šie faktai, vokiečiu nepripažinto prosenelio istorija galbūt atrodo abstraktūs, tačiau jie man atvėrė duris į pasaulį, kuriame išties ir norėjau būti. Daug dalykų nesikartoja paraidžiui, bet jie – tam tikros alegorijos, kelią rodantys raktai. Dėl jų susidomėjau Europos, kolonializmo, fašizmo istorija. Apie tai ir rašiau knygoje.

 

 

 

– Knyga Amerikoje pasirodė netrukus po to, kai išėjo „Neortodoksiška“, kurios sėkmė buvo didžiulis netikėtumas leidyklai. Ji mane spaudė kuo greičiau rašyti kitą knygą, kad pasinaudotume debiutinės šlovės spinduliais. Sakė, kad reikia kalti geležį, kol karšta, – žmonėms čia ir dabar įdomu, kaip gyvenu dabar, nes pirmoji knyga paliko intrigos, kaip man sekasi tvarkytis naujame pasaulyje. 

 

Buvau prispausta rašyti, nors po „Neortodoksiškos“, pasirodžiusios 2009-aisiais, buvo prabėgę vos treji metai. Ką apie tokį trumpą laiką gali parašyti?.. Klausiau, ko iš manęs tikisi. Atsakė, kad papasakočiau, kaip tapau tikra amerikiete, mėgaujuosi laisve, seksu ir visais šio pasaulio malonumais. Pagalvojau, kad nieko panašaus dar nepatyriau, bet gal reikia bandyti? Na, jei jau tokia turėtų būti mano istorija... Jie mane lyg ir įtikino dalykais, kurių nė nebuvo. 

 

Atvykusi į Berlyną supratau, kad netapsiu tuo, kuo nesu. Čia sutikau mažytį nepriklausomą leidėją, kuris norėjo išversti ir išleisti mano pirmąją knygą „Neortodoksiška“. Dvejojau, kad nieko gero iš to nebus, nes amerikiečiai leidėjai dar 2012-aisiais Frankfurto knygų mugėje visiems ją siūlė – niekas, ničniekas nesusidomėjo, nors „Neortodoksiška“ buvo pristatoma kaip didelė sensacija. Visi sakė, kad tema pernelyg jautri, o knyga gali tik sukelti antisemitizmo bangą. 

 

Taigi mano leidėjai amerikiečiai buvo nuleidę rankas kam nors užsienyje parduoti knygos teises. Tik mažyčiam vokiečių leidėjui neatrodė, kad kils kokių nors problemų: „Manau, ši knyga žmonėms patiks, vokiečių skaitytojai niekuo nesiskiria nuo amerikiečių.“ Jis paskambino į Ameriką ir prisistatė: „Esu vienintelis leidyklos darbuotojas, turintis vieną kabinetą ir išleidžiantis keturias knygas per metus. Noriu pirkti teises leisti „Neortodoksišką“.“ Kaip sakė, taip padarė. Vokietijoje knyga ir jos mažulytė leidykla sulaukė neįtikėtinos sėkmės. 

 

Žinoma, paskui leidėjas pasakė tą patį, ką ir jo kolegos amerikiečiai: „Dabar reikia naujos knygos.“ Net nusipurčiau: jokiu būdu, nes esu labai nepatenkinta tuo, kas parašyta. Tada pasiūlė pakeisti, ką noriu, ir papildyti. Šis variantas tiko. Sėdau ir kai ką perrašiau, gerokai papildžiau nauja informacija, kaip gyvenu. 

 

Į ją įdėjau ir savo proprosenelės istoriją, nes ją išsiaiškinau tik Vokietijoje – giminei tai buvo tabu, nė vienas apie ją neužsimindavo. Mano prosenelis slėpė savo tapatybę, įsigijo padirbtus dokumentus. Tą sužinojau tik tada, kai pati kreipiausi į Vokietijos instancijas dėl pilietybės, mano prašymo pagrindas ir buvo jo vokiškos šaknys. 

 

Šeimos paslaptis buvo atskleista tik tada, kai su advokate nuvykome į Miuncheną raustis archyvuose. Tuomet ir išgirdau, kad dokumentai netikri. Jei nebūčiau persikėlusi į Vokietiją, niekada to nebūčiau sužinojusi. Ši istorija tapo knygos ašimi – juk kartais atrandame save tik suvokę, iš kur atėjome, kokie žmonės buvo mūsų protėviai, ką iš jų paveldėjome. 

 

 

– Pernai išleista mano esė knyga, kurią parašiau vokiškai, ji dar neišversta į anglų. Man patinka rašyti vokiškai. Be to, labai gelbsti tai, kad mano gimtoji kalba – jidiš, turinti daug panašumo į vokiečių. Kartais ginčijamės su redaktore. Ji sako: „Betgi žmonės nesupras!“ Aiškinuosi: „Bet juk sakinys labai aiškus, paprastas, visi pavartoti žodžiai – vokiški!“ Ji: „Bet mes tokių žodžių nevartojame.“ 

 

Rankraštį davėme keliems specialiai pasamdytiems redaktoriams, prašydami, kad pabrauktų vietas, kur kas nors neaišku. Paaiškėjo, kad nesuprantamų vietų jie rado kone kiekviename sakinyje! 

 

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad buvo išbrauktas vos vienas sakinys. Kitkas liko, nes žodžiai išties tinkami, tiesiog jie vartojami ne kasdienėje šnekamojoje kalboje, o posakiuose. Žmonės paprasčiausiai pamiršo jų prasmę, bet žino, ką reiškia posakis. „Visi, išskyrus tave, šiuos žodžius pamiršo“, – konstatavo redaktorė. Pagalvojau – ir gražu, ir liūdna būti paskutiniu žmogumi, kuris prisimena tam tikrą žodį. Taigi, man rašyti vokiškai – labai poetiška veikla, dažnai tam tikra kova, bet kartu – įkvėpimas. Greičiausiai angliškai jau ir neberašysiu.

 

 

– Taip, nes man anglų kalba – skolinta, ne mano. Ji priklauso kitiems. Šią kalbą pasirinkau, nes tam tikru laiku ji buvo lengviausias kelias bendrauti su aplinkiniais. Išmokau ją puikiai, bet niekada nejutau, kad anglų – mano sielos kalba. Ji neatspindi to, ką išties jaučiu ir kas esu. 

 

 

 

– Ta, kuria rašė Paulas Celanas (vokiškai kūręs garsus žydų kilmės poetas, gyvenęs 1920–1970 metais). Kritikai apie Celaną sako, kad vokiečių kalba, kuria kalbama po Antrojo pasaulinio karo, yra jo. Iš tiesų po karo ši kalba buvo nuvertinta, Celanas daug dirbo, kad ją prikeltų, praturtintų, sukurtų kalbos sistemą. 

 

Jis buvo vienas mano raktų mokantis vokiškai – pradėjau nuo poezijos, nes eiliuotą tekstą reikia suprasti ne paraidžiui. Kai dar nesupranti, kokia turėtų būti taisyklinga sakinio struktūra, geriausia mokytis žodžių iš poezijos, kur žodžių reikšmė platesnė. Be to, klausant poezijos geriausia pajusti, kaip reikia juos tarti.

 

Paskui ėmiausi skaityti klasiką. Pavyzdžiui, Franzą Kafką. Mane žavėjo tai, ką po karo rašė vokiečių autoriai, ypač Uwe Johnsonas. Tik gerokai vėliau perėjau prie šiuolaikinių rašytojų tekstų, nors negalėčiau sakyti, kad dabar jų labai daug dabar skaitau. Man artimesnė 1970-ųjų literatūra, prie naujausios gal dar nepriėjau? 

 

Šiandien galvoju, kad kas bebūtų – gal kada teks išvykti iš Vokietijos, gal pasaulis apvirs aukštyn kojomis, – bet vokiečių kalba visada bus mano. Nepaisant to, imuosi ir kitų kalbų – savarankiškai pramokau prancūziškai, domiuosi kitomis romanų kalbomis, po truputį čiupinėju ir lenkų, per ją noriu pereiti prie kitų slavų kalbų. 

 

Dievinu tai, ką rašo britų istorikas ir rašytojas Timothy Gartonas Ashas. Man labai įdomi jo, kaip europiečio, patirtis, požiūris į Europos istoriją. Jis sako, kad išmokęs vieną germanų, vieną romanų ir vieną slavų kalbą galėsi pasiekti didžiausius Europos lobius – jos paveldą. Paskui ir daugiau kalbų išmokti bus paprasčiau, nes jos viena su kita susipynusios. 

 

 

– Turiu daug projektų, kurie konkuruoja dėl mano laiko. Rašau romaną, bet tuo pat metu vis užsinoriu imtis kitokių rašinių apie visuomenės problemas ir skaudulius, papolemizuoti. Mano romanas – apie dvi moteris, kurias buvau sutikusi, jos viena apie kitą nenutuokia. Galvoje bandau sudėlioti, kas būtų, jei jos būtų buvusios pažįstamos. Abi patyrė išžaginimus ir su šios traumos pasekmėmis tvarkėsi labai skirtingai, užtat man įdomu suvesti šias gyvenime nesusitikusias moteris romane, įdomu, kaip jos spręstų problemas kartu. Abi turi tvirtą konservatyvų religinį pamatą: viena katalikė, kita – žydė, išpažįstanti judaizmą. Nagrinėju, kaip religija veikia visuomenę, socialinius ir politinius įvykius, vyrų ir moterų santykius. Jautri tema? Na, man tokios ir patinka!