Icchoko Rudaševskio atminimui

Norėdami pagerbti Icchoko Rudaševskio (1927–1943), vieno iš daugelio Paneriuose nužudytų žydų vaikų atminimą, visą gruodį kviečiame mokyklas registruotis į edukacinį užsiėmimą „Vilniaus getas. Icchoko Rudaševskio dienoraštis“ lietuvių ir anglų kalbomis.

 

Į žsiėmimus būtina registruotis el. p. adresu mantas.siksnianas@jmuseum.lt arba tel. nr. (85) 212 7083.

 

Icchokas Rudaševskis gimė 1927 metų gruodžio 10 dieną. Tėvai Vilniuje apsigyveno 1923-iaisiais. Berniuko vaikystė buvo laiminga – darni, tvirta šeima, tėvai vienturtį sūnų leido į mokslus, rūpinosi išsilavinimu. Visa, ko imdavosi, jam puikiai sekėsi, bet labiausiai Icchoką traukė literatūra ir istorija. Gana anksti atsiskleidė polinkis rašyti. Karui prasidėjus, jam buvo keturiolika. Nužudytas Paneriuose 1943-iaisiais, vos pasibaigus Vilniaus geto likvidacijai.

 

Ištrauka iš Icchoko Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraščio“ (vertė Mindaugas Kvietkauskas): „1942 m. gruodžio 10 diena. Staiga prisiminiau – juk šiandien mano gimtadienis! Šiandien man sukanka penkiolika. Tiesiog neįtikėtina, kaip greitai bėga laikas. Pralekia nepastebimai ir tik staiga susigriebi, kaip kad šiandien nutiko, jog prabėgo dienos ir mėnesiai ir getas – tai ne šiurpus, skausmingas sapnas, kuris pabudus išnyks – tai baisi klampi pelkė, kurioje prasmenga dienos ir savaitės. Šiandien mane užvaldė viena mintis: nebeleisiu gete vėjais laiko. Kad ir kas būtų, aš laimingas, jog galiu mokytis, tobulėti ir matyti, kaip nestovi vietoje laikas, o kartu su juo žengiu pirmyn ir aš. Vis dėlto nors ir atrodo, kad gete dienas pragyvenu normaliai, tačiau vis sugelia širdį: juk turėjau gyventi geriau, kodėl aš priverstas kasdien žiūrėti į tas getą supančias tvoras ir vartus, kodėl gražiausiais gyvenimo metais man lemta regėti vieną siaurą gatvelę ir kelis užgrioztus troškius kiemus? Visokių minčių būna galvoje, bet dažniausiai galvoju apie du dalykus: norėčiau surikti laikui: sustok, nebėk! Norėčiau pasigrobti savo prabėgusius metus ir pasilaikyti juos būsimam, naujam gyvenimui. Kita vertus, jaučiu stiprybę ir viltį. Aš nejaučiu juodos nevilties. Šiandien man sukako penkiolika ir aš tikiu ateitimi ir priešais regiu saulę. Saulę, tik saulę...“