LRT. Pjuvenų maiše ant tėvo nugaros iš nacių gniaužtų Vilniuje ištrūkęs tapytojas Bakas: esu dievobaimingas ateistas

Samuelis Bakas – vienas iš žinomiausių litvakų dailininkų, nuolat sugrįžtantis prie gimtojo miesto, Vilniaus, temos savo paveiksluose. Autorius pina siurrealizmo estetiką su sudėtingomis istorinės atminties temomis.

 

„Mano tapyba yra apie bandymą sujungti tikroves, kurios anksčiau egzistavo, bet kurių dabar jau nebėra. Jas visuomet „suklijuoju“ tarsi neteisingai“, – sako S. Bakas.

 

 

 

 

Samuelis prieš karą kartu su šeima gyveno Vilniaus gatvės 10-ajame name. Tapytojas prisimena namuose buvusius art deco stiliaus baldus, šviestuvus, aptrauktus audiniu, jaukumą.

 

Pašnekovas sako, kad vienintelis dalykas, kurį dabar atpažįsta iš tų vietų, kuriose gyveno, yra keli langai. Dar prieš karą Bakų šeimos virėja Ksenija, persisvėrusi per vieną iš tų langų, kviesdavo šeimos katę Murką.

 

„Dabar turbūt Vilniuje nėra jokio skirtumo tarp žydiškų ir nežydiškų kačių, visos išpažįsta tą pačią religiją“, – šmaikštauja pašnekovas.

Tiesa, šis šmaikštavimas ir kiek skausmingas. Vilniaus žydų bendruomenę beveik sunaikino Holokaustas. Jei nėra kačių šeimininkų, gal nėra ir kačių. Samuelis ir dabar į daugelį dalykų žiūri su šypsena, šviesiai, jautriai, žaismingai.

 

Tapytojas pokalbio metu prisimena, kad tuo metu, kai gyveno Vilniuje, daugelis jam svarbių vietų buvo lengvai pasiekiamos pėsčiomis, pavyzdžiui, senelių namai Kauno gatvėje, o labiausiai mažasis Samuelis mėgdavo klausytis vyresniųjų kalbų. Buvo gana vienišas vaikas, ne tiek daug bendraudavo su bendraamžiais.

 

„Buvusio senelių buto pastatas visai netoli dabartinio muziejaus vietos (Samuelio Bako muziejus įsikūręs Naugarduko g. 10 – LRT.lt), o aš pats niekada neturėjau tiek drąsos, kad užeičiau į tą namą, pasibelsčiau į buvusias mano senelių namų duris ir paprašyčiau dabartinių gyventojų apžiūrėti jų butą“, – sako tapytojas.

 

 

S. Bakas prisipažįsta, kad nostalgijos jausmo per daug savo gyvenime nepraktikuoja – pasaulis toks pilnas įvairiausių dalykų, kad susitelkti į praeitį nėra jo mėgstamas užsiėmimas.

 

Pirmoji Samuelio kalba buvo lenkų. Vaikas ilgą laiką lankė lenkakalbį darželį, tiesa, mama jį vėliau nusprendė perkelti į kitą – tokį, kuriame buvo kalbama jidiš. Buvo baimintasi antisemitizmo jau tada. 1933 metais gimusio vaiko tėvus jau buvo pasiekusios kalbos apie neramumus Vokietijoje.

 

„Jidiš kalbėjo ne tik religingi žydai. Vilnius buvo svarbus centras ir sekuliariai jidiš kultūrai: nuo literatūros ir laikraščių iki teatrų. Jų buvo net du. Beje, viename iš tų teatrų dabar įsikūręs ir mano muziejus Vilniuje“, – pasakoja tapytojas.

 

Tiesa, kaip ir daugeliui Vilniaus žydų, gyvenimas pasikeitė tada, kai į Vilnių įžygiavo nacistinės Vokietijos kariuomenė. Bakų šeima iš pat pradžių slėpėsi benediktinių vienuolyne prieš pat savo gimtuosius namus.

 

 

Pirmą kartą į Vilnių S. Bakas atvyko 2001 metais, pakviestas istoriko Rimanto Stankevičiaus, kuris tuo metu bandė kuo daugiau sužinoti apie lietuvius, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjusius žydus. Tokių gelbėtojų S. Bakas ir jo šeima turėjo tris: tėvas Juozas Stakauskas, Vladas Žemaitis, vienuolė Marija Mikulska, kurie slėpė Bakų šeimą benediktinių vienuolyne. Vieni parūpindavo maisto, o kiti nuolat įspėdavo apie pavojus. Šie žmonės mažyliui Samueliui taip pat atnešdavo popieriaus ir pieštukų.

 

S. Bakas dėkingas jiems už savo gyvybę.

 

„Žaviuosi šiais žmonėmis jau vien dėl to, kad nesu įsitikinęs, kad tokiomis pat aplinkybėmis elgčiausi taip pat kaip ir jie. Tikrai nežinau“, – sako S. Bakas.

 

 

Anot tapytojo, daugelis žydų bijojo tų, kurie siūlė pagalbą, nes tarp jų galėjo būti ir tokių, kurie norėjo pasipelnyti.

 

„Būdavo taip, kad paimdavo pinigus ir atsikratydavo žmonėmis, kuriems sakėsi norį padėti, įduodavo vokiečiams. Visais laikais ir visose šalyse būna žmonių, kurie stengiasi vieni kitais pasinaudoti, čia nebuvo kokia nors „lietuviška ypatybė“, tad žydų bendruomenėje Antrojo pasaulinio karo metu tvyrojo nepasitikėjimas aplinkiniais“, – kalba S. Bakas.

„Pasitikėjimas susijęs su mano šeimos istorija. Mano senelio sesuo Janina Ruszkiewicz jaunystėje buvo atsivertusi į katalikų tikėjimą“, – kalba S. Bakas.

 

Janinos gyvenimo istorija, anot S. Bako, nebuvo labai paprasta. Jo prosenelis negyveno pasiturinčiai, o turėjo daug vaikų, tad jiems išgyventi buvo sunku, kiekvienas turėjo išmokti kokio nors amato. Janina dirbo vienoje iš Vilniaus kepyklų, o jos savininkas, jau vedęs žmogus, susidomėjo jauna ir gražia mergina. Ji beprotiškai vyro bijojo, tad pabėgo į benediktinių vienuolyną tam, kad galėtų pasislėpti nuo nenorimo vyro dėmesio. Ir tapo katalike. Vėliau Janina ištekėjo už inžinieriaus, gerokai už ją vyresnio vyro.

 

„Janina sukūrė pasitikėjimo tinklą. Mes pasitikėjome ja kaip šeimos nare, nors nacistinės Vokietijos okupacijos metu negalėjome su ja oficialiai bendrauti, tas buvo draudžiama. Kadangi pasitikėjome ja, tai galėjome pasitikėti ir tais, kurių ji pagalbos ji prašė“, – pasakoja S. Bakas.

 

 

 

Bakas su mama dalį Vokietijos okupacijos metų glaudėsi benediktinių vienuolyne, vėliau vokiečiai vienuolyną užėmė ir perkėlė Bakų šeimą į getą. Laiką vienuolyne tapytojas prisimena šypsodamasis.

 

„Vienuolės mane mėgo, tapau tikru kataliku: mokėjau visas maldas atmintinai. Mama visiškai nesipriešino šitai mano „konversijai“, jai atrodė, kad tokius dalykus sunkiame amžiuje pravartu žinoti. O mes ir nebuvome labai tikintys žydai“, – prisimena S. Bakas.

 

Jau po antrosios sovietų okupacijos pradžios, kuri Bakų šeimai reiškė išsilaisvinimą, o vietiniams lietuviams – įkalinimą, Samuelio mama buvo užsiėmusi tuo, kaip išmaitinti save ir sūnų, tad berniukas dažnai likdavo vienas, ieškodavo paguodos gimtojo Vilniaus gatvėse.

 

„Vaikščiojau vienas po aptrupėjusį Vilnių, užeidavau į bažnyčias ir melsdavausi. Klausiausi vargonų muzikos, dainavimo“, – prisimena S. Bakas. Aptrupėjęs, suskeldėjęs, karo nuniokotas Vilnius vėliau taps nuolatiniu vaizdiniu ir S. Bako kūryboje.

 

Nors vaikystėje buvo išmokęs visas katalikiškas maldas, S. Bakas dabar savęs nelaiko religingu žmogumi: neišpažįsta nei katalikų, nei judėjų tikėjimo. Anot jo, dėl to gal kiek atsakingas ir jo senelis, kuris buvo „socialistas ir ateistas“.

 

 

„Kažkada vėliau nusprendžiau, kad jeigu ir yra Dievas, tai jis toks prastas „bosas“, kad nesu jam nieko skolingas. Esu dievobaimingas ateistas. O dievobaimingas esu ne dėl to, kad galvočiau, kad Dievas yra ir jo veiksmų bijočiau, o todėl, kad baiminuosi, ką žmogus gali padaryti kitam žmogui pasitelkdamas kokį nors Dievą. Komunizmas ir nacizmas taip pat gali atsidurti to Dievo vietoje“, – sako S. Bakas.

 

Menininkas prisipažįsta, kad nėra griežtų ir radikalių nuomonių šalininkas, jam kur kas įprasčiau matyti įvairias kiekvienos situacijos puses, o pasaulio įvairovė jam ypač žavinga.

 

„Net neįsivaizduoju, kodėl žmonės nori keliauti į kosmosą. Vienoje mūsų planetoje tiek daug skirtingų planetų“, – juokauja S. Bakas.

Vilnių Bakų šeima paliko 1945 m., pasinaudojo tuo, kad abu jie prieš karą buvo Lenkijos, o ne Lietuvos piliečiai, o tokiems žmonėms sovietinė valdžia leido išvykti.

 

 

S. Bakas teigia suprantąs, kodėl lietuviams sunku susitaikyti su Holokausto patirtimi ir dalies lietuvių dalyvavimu jame – juk po Antrojo pasaulinio karo sekė Sovietų Sąjungos okupacija, o jos metu buvo mažai kalbama apie žydų tautą Lietuvoje ištikusią tragediją.

 

„Holokausto atmintis sovietinėje Lietuvoje buvo trinama. O štai jaunoji karta, jūsų karta, pradeda klausti savęs ir kitų apie savo pačių kolektyvinę tapatybę, ieškoti pasakojimų ir istorijų žmonių, kurie Lietuvoje gyveno iki jų. Visuomet prisimenu savo gerą draugą, vadinčiau jį netgi broliu, R. Stankevičių, be kurio pasiūlymo turbūt būčiau į Vilnių net negrįžęs. Jis ypač domėjosi žmonėmis, kurie padėjo žydams Antrojo pasaulinio karo metu. O jų Lietuvoje buvo gerokai daugiau nei tų, kurie padėjo man“, – sako S. Bakas.

 

Tapytojas suvokia ir dažną įtampą Lietuvoje: žmonės, kurie įvykdė nusikaltimus prieš žydus, bet taip pat atliko herojiškus veiksmus Lietuvai kaip valstybei.

 

„Lietuvoje jūs turite didelę problemą su žmonėmis, kurie tuo pat metu buvo ir geri, ir blogi. Jie nuveikė svarbių dalykų Lietuvai, dėl tų dalykų galime laikyti juos herojais, bet tuo pat metu jie koloboravo su vokiečiais ir padėjo žudyti žydus arba juos patys žudė. Juk ir antisemitizmas ilgus amžius buvo dažnai skleidžiamas Katalikų Bažnyčios – tam, kad būtų įgaunama galia. O kai autoritetas šalyje kalba apie tokius dalykus, tai jie paliečia ir pakeičia to autoriteto klausančius protus“, – teigia S. Bakas.

 

 

Paklaustas apie tai, kaip Lietuvai derėtų elgtis su žmonių, kurie, jo žodžiais „tuo pat metu buvo ir geri, ir blogi“ atmintimi, S. Bakas mano, kad tiesa turi būti išsakyta.

 

„Svarbu suvokti, kokias vertybes norime perduoti jaunesnei kartai: pagal kokį moralinį kodeksą jie turėtų gyventi? Nemėgstu „praeities herojų“ šlovinimo, nes visi herojai turi kokių nors tamsių šešėlių. Man atrodo, kad jauniems žmonėms reikėtų daugiau pasakoti apie tuos žmones, kurie padėjo žydams Holokausto metu. O apie nusipelniusius Lietuvai reikia pasakyti visą tiesą: ir visus gerus dalykus, kuriuos jie padarė, ir blogus“, – teigia S. Bakas.

 

Anot tapytojo, dabar Lietuvoje gyvenantys žmonės neturėtų jaustis kalti už tai, kas nutiko Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau jei yra tokių, kurie neigia ar slepia Holokaustą, tai jų pozicija jam atrodo nepriimtina.

 

„Holokaustas buvo turbūt pati ekstremaliausia žmogiškumo laboratorija, kurioje pasirodė tiek pačios geriausios, tiek pačios blogiausios žmonių savybės. Juk Holokaustą vykdė valstybė, kuri buvo puikiai išsilavinusi, daug pasiekusi moksle, filosofijoje, mene, švietime apskritai. O ši valstybė nusprendė sukurti žudymo industriją. Juk nebuvo taip paprasta nužudyti 6 milijonus žydų Europoje: tam prireikė neįtikėtinos intelektinės pastangos“, – kalba S. Bakas.

 

Tapytojas prisimena vieną susitikimą su teologijos profesoriumi, kurio tėvas priklausė nacistinės Vokietijos valdžios struktūroms, rūpinosi Dachau koncentracijos stovyklos „efektyviu“ veikimu.

 

„Tas žmogus mane aplankė, apkabinau jį, jis verkė ir aš verkiau. Jis prisipažino bijojęs, kad nepriimsiu jo, o aš jam atsakiau, kad jis nėra atsakingas už savo tėvo veiksmus – juk tebuvo mažas vaikas“, – pasakoja S. Bakas.

 

Samuelis neslepia, kad jam vienintelis būdas susidoroti su praeities traumomis – „ištraukti viską iš spintų“. „Negalima sukurti laisvų žmonių kartos, jeigu žmonės nežino, kas jie tokie, iš kur jie atėjo. Jeigu žmonių tapatybė yra nuslepiama, klastojama, netikra, kaip jie galės laisvai mąstyti?“ – svarsto S. Bakas.

 

 

Tiesa, tapytojas labiau linkęs tikėti, kad apie įvairius praeities įvykius žinome kur kas mažiau nei esame linkę įsivaizduoti ir teigti.

„Atmintis nėra koks nors aplankas kompiuteryje, kurį atsidarius viskas matosi. Atmintis visuomet yra perkuriama. Kai mes stengiamės ką nors prisiminti, tai atmintis iškyla su dabartine mūsų nuotaika, situacija, kitomis asociacijomis, mūsų požiūriu į tai, ką norime atsiminti. Pavadinau savo knygą [„Nutapyta žodžiais“ – LRT.lt] memuarais, o ne autobiografija, nes tai būtų pernelyg pretenzinga, apeliuotų į istorinę tiesą. Memuaruose kalbi tai, ką prisimeni, net nereikia „tikrinti“, ar tai, ką prisimeni, iš tiesų yra teisinga“, – sako S. Bakas.

 

 

Viename iš prisiminimų „Nutapyta žodžiais“ puslapių S. Bakas rašo apie savo patirtį Izraelio kariuomenėje: „Buvau prastas Izraelio pilietis. Po to, ką patyriau, negalėjau būti agresyvus.“

 

Ši mintis sudomina, nes S. Bakas negyvena Izraelyje jau daugybę metų. Jo namai – JAV, Bostone. Paklaustas, ką turėjo mintyje, rašydamas tuos žodžius, tapytojas teigia, kad įvairūs ekstremumai kelia jam baimę, o dabartinė Izraelio valstybė jam nepriimtina.

 

„Apie 80-uosius, kai dar gyvenau Izraelyje, jaučiausi labai nepatogiai, nes mačiau, kad į valdžią ateis radikaliomis pažiūromis pasižymintys žmonės. Supratau, kad jie užvaldys valstybę, nes pasiūlė lengvą jų problemų šalyje sprendimo būdą. Žmonėms buvo pasiūlyta mintis, kad Dievas mums suteikia šią žemę, visiškai nesvarbu, kad iki tol joje gyveno daugybė kitų žmonių. Mes juos išspyrėme, nes Dievas mums suteikė šią valstybę“, – sako S. Bakas.

 

Izraelyje S. Bakas paliko daugybę draugų ir artimų žmonių. „Jaučiu didžiulį skausmą galvodamas apie Izraelį ir suprantu, kad jis keliauja bloga linkme. Jie keliauja į absoliutizmą. Tai siaubinga. Negėdiju savęs už tai, kas vyksta Izraelyje, nes visų pirma esu žmogus, o ne žydas, bet galiu pasakyti, jog apmaudu, kad tai vyksta: okupacija, elgesys su palestiniečiais, netgi su Izraelio arabais. Sistema tokia, kaip buvo Pietų Afrikos Respublikoje prieš Nelsoną Mandelą: Izraelis – apartheido valstybė. Juk arabų studentai nepriimami į Izraelio universitetus. Ar tai nėra tas pats, ką išgyveno mūsų šeima, kai gyvenome Vilniuje? Mano mama negalėjo būti priimta į universitetą, nors buvo tikrai protinga. Ji, visų pirma, žydė, o tada dar – moteris“, – brėžia paraleles tapytojas S. Bakas.

 

Agresija, anot pašnekovo, didelė šiuolaikinio pasaulio dalis. „Dabar net žiūriu į savo dukteris, kurios, matyt, paveldėjo iš manęs tą charakterio savybę – nenorą pernelyg agresyviai rungtyniauti – nežinau, ar joms tai tikrai išeina į naudą“, – pasakoja S. Bakas.

 

Pokalbio pabaigoje S. Bakas grįžta prie absoliučių ir radikalių minčių pavojaus ir sako netikintis, kad pasaulis yra surėdytas pagal kokius nors aiškius dėsnius.

 

„Nemėgstu, kai žmonės sako, kad „taip ir turėjo nutikti“ (angl. it was meant to be). Kai tik išgirstu kokia nors kalba, kurią moku, tokią mintį, visuomet klausiu – negi jūs tikite determinizmu? Ar čia jūsų pasaulėvaizdis? Jeigu žmogus tiki determinizmu, tai reiškia, kad viskas jau seniai nuspręsta ir negali būti niekaip kitaip. Tokiu atveju nereikia priimti sprendimų, neturime prisiimti atsakomybės, nes juk „taip ir turi nutikti“. Jeigu žmonės man taip pasako, atšaunu, kad viskas tėra visiškas atsitiktinumas, kuriame žmogus pasirinko laisva valia“, – šypsosi S. Bakas.