Mindaugas Klusas kalbina Samuelį Baką – apie Putino gentį, Izraelio kaltę ir emocinį ryšį su Vilniumi |
← |
Publikuota: 2023-06-30
Per stebuklą vaikystėje Vilniaus getą išgyvenęs 90-metis dailininkas Samuelis Bakas rečiau beišeina iš namų, tačiau tapyti nenustoja. Kuria jau 80 metų, ne tik ir ne tiek savo malonumui, kiek norėdamas apsaugoti žmones nuo to, ką teko išgyventi jam ir jo gentainiams. Deja, po 90 metų istorijos ratas apsisuko. „Kai matau ukrainiečių pabėgėlius, prisimenu save ir savo mamą, kelionę per Europą. Labai liūdna. Net nežinau, kaip visa tai galėtų liautis – nebent pono Putino baigtimi. Turiu prisipažinti – man baisiai neramu“, – sako Bostone gyvenantis menininkas.
Birželio 29 dieną atveriama didžiausia Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus (Naugarduko g. 10) metų paroda „Samuelio Bako menas Vilniuje: retrospektyva 1942–2023“. Ja minimas dailininko 90-metis, tiesiogiai ir simboliškai sutampantis su 700-uoju Vilniaus jubiliejumi.
.jpeg)
Parodoje žiūrovus pasitiks per 100 dailininko kūrinių, kuriuos jis padovanojo Lietuvai. Tuo tarpu pastarųjų metų jo kūryboje radosi motyvų, kuriuos atskleisti dailininką skatina Ukrainos patiriamas karas. Per nuotolį kalbinamas S. Bakas pasakojimą pradėjo nuo to, kad 2022-aisiais ištisus metus truko jo paroda Floridoje, dabar rengiamasi atidaryti naują – „Smithsonian“ muziejui priklausančiame padalinyje.
„Tikiuosi, mano paroda niekuo neprisidėjo, kad Floridos valstijoje buvo išrinktas dabartinis gubernatorius (Ronas de Santisas, – aut.)“, – liūdnai juokauja dailininkas.
Jis nemano, kad menas gali daryti įtaką politikai. „Viena vertus, tai gerai, nes nesijauti atsakingas, jei kas nors vyksta ne taip. Tačiau ir blogai – nes nieko negali pakeisti“, – sako S.Bakas.
– Vieni žmonės mokosi iš knygų, kiti – iš gyvenimo. Turint mintyje, kas pasaulyje vyksta šiuo metu, kreipiuosi į jūsų patirtį: kaip manote, ar žmonės pasimoko iš istorijos?
– Jie turėtų pasimokyti. Bent jau protingi pasimoko. Regis, Napoleonas yra pasakęs, kad tik neišmanėliai nesimoko iš kitų klaidų. Kitų žmonių patirties mokomės knygose. Priklausau kartai, kuri jas dar skaito, deja, jaunoji karta, matau, joms neturi laiko. Jų aifonai kol kas dar atsieti nuo kūno, bet, jaučiu, tuoj gims vaikai su telefonu rankoje. (Juokiasi.)
Nenoriu pasirodyti kaip tas išmintingas senis, kuris skundžiasi dėl šiandienos. Viena pažįstama, studijavusi Londone, Britų muziejuje rado tekstą, teigiantį, kokie siaubingi tie jauni žmonės, niekuo nepanašūs į ankstesnį jaunimą: paviršutiniški, vaikosi sėkmės ir t. t. Tas tekstas buvo parašytas egiptietiškais rašmenimis... Kaip matote, pasaulis nedaug tesikeičia.
Tai, kas dabar dedasi Ukrainoje, iš tiesų prasidėjo ne prieš metus ir ne nuo pono Putino. 500–600 metų truko nepaprastai brutalūs karai. Puikiai žinote, kiek laiko per tuos šimtmečius Lietuva buvo nepriklausoma. Viską pradėjo Jekaterina II ir vėlesni Rusijos valdovai, kiek tragiškų įvykių ir kraujo pralieta per tą laiką.
Tad šiandienos įvykius derėtų matyti istorijos perspektyvoje. Kai kurie žmonės vis dar išpažįsta pasenusias idėjas, nelabai paiso galimybių, kurias atvėrė naujas pasaulis. Tarp Rytų ir Vakarų žioji baisi pragarmė. Nelaimei, Lietuva yra atsidūrusi pačiame centre.
Man suspaudžia širdį žinant, kad Lietuvos žmonės gyvena jausdami įtampą ir skausmą. Priglaudėte daug ukrainiečių, jie, spėju, atgaivina prisiminimus, ką patiems lietuviams teko patirti per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo.
Kai pirmą kartą atkeliavau į Vilnių, pasijutau keistai. Viskas atrodė daugmaž taip, kaip prisiminiau, tačiau nesupratau kalbos gatvėje. Kai per televiziją matau ukrainiečių pabėgėlius – vaikus, mamas išgąsdintais veidais – prisimenu save ir savo mamą, kelionę per Europą. Labai liūdna. Net nežinau, kaip visa tai galėtų liautis – nebent pono Putino baigtimi. Turiu prisipažinti, kad man baisiai neramu.
Dabartinis JAV prezidentas daug padarė, kad Europos šalių vienybė sustiprėtų, jos rūpintųsi viena kita. Valstijose artėja rinkimai. Gali būti, kad laimės knygų neskaitantys, siaurai mąstantys žmonės, nesidomintys, ką patiria kiti, tik norintys turėti tėvelį, kuris išspręstų visas jų bėdas. Tai labai blogai atsilieps ir Europai. Rusijos istorijoje valdovai ne kartą buvo eliminuojami fiziškai. Tikėkimės, tradicijos bus išsaugotos...
– Kodėl kai kurie baisūs įvykiai istorijoje linkę kartotis? Ką jums sako ilgametė patirtis: ar taip atsitinka dėl netobulos žmogaus prigimties?
– Taip, visiškai teisingai. Esame pilni prieštaravimų. Žmogaus atminties ribotumas yra nuostabus dalykas, nes jei viską prisimintume, nepajėgtume gyventi. Tačiau bendrąja prasme užmarštis leidžia pamiršti klaidas – savo ir tas, kurias praeityje padarė kiti. Istorikai teigia, kad istorija niekada nepasikartoja. Tam tikru požiūriu tai tiesa. Tik, sakyčiau, nesikartoja jos detalės. O istorija per se labai dažnai linkusi kartotis.
Žmogui nepriimtina gyventi vienam. Kaip ir kitiems gyvūnams, jam reikia bendruomenės, gentainių. O gentis, norėdama jaustis labiau vieninga, ima menkinti kitą gentį, gviešiasi jos teritorijos. Archajiški mąstymo stereotipai gajūs iki šiol. Vaizdžiai tariant, Putino gentis siekia susidoroti su NATO ar Europos Sąjungos gentimi. Tai gentiniai konfliktai, neturintys nieko racionalaus. Tačiau jie itin giliai įsišakniję žmogaus psichikoje.
– Kai kurie pasaulio žydai, Holokausto aukų vaikai arba artimieji iki šiol nenori nieko girdėti apie Lietuvą, niekada į ją nekeltų kojos. Pats esu sutikęs tokių žmonių Tel Avive. Ir negaliu sakyti, kad jų nesuprantu...
– Suprantu, ko klausiate. Žinau tai. Kai kurie mano bičiuliai norėjo atkalbėti mane nuo kelionės į Vilnių. Mano abejonės dėl grįžimo neturėjo nieko bendra su tuo, ką jaučiu lietuviams. Ne. Baisiau buvo tai, kokius siaubingus prisiminimus pažadins lankymasis Lietuvoje. Nes norėdamas tapti normaliu žmogumi buvau paslėpęs juos giliai savyje.
Ne, nesutinku su tokiu požiūriu, jis tiesiog nesveikas. Manau, Izraelis per daug remiasi Holokaustu kaip savimonę lemiančiu veiksniu. Tai viena iš daugybės priežasčių, kodėl iš jo išvažiavau.
Noriu pasakyti, kad Holokaustas labai svarbus bent jau kaip žmogaus elgesio laboratorija. Nes iki tol istorijoje nebuvo pasitaikę, kad vienu metu galėtų tarpti tokie kraštutinumai: kultūringa, civilizuota šalis sukuria visą kitų žmonių žudymo industriją.
Ką tai sako? Kad kiekvienas žmogus, tarp jų ir aš, tam tikromis aplinkybėmis gali daryti arba gražiausius, arba pačius baisiausius dalykus. Esu tuo giliai įsitikinęs. Todėl ne juokais būgštauju dėl Izraelio. Jis iš Holokausto sukūrė pasakojimą, kuriuo grindžia savo tapatybę.
Kita vertus, Izraelį kamuoja milžiniškas kaltės jausmas. Jis kyla dėl gausios arabų populiacijos, kuri buvo išvaryta lauk. Jei stebite Izraelio naujienas, žinote, kaip šalis mėgina save apibrėžti. Kyla milžiniškas konfliktas dėl to, ką reikėtų vadinti žydu. Šis žodis aprėpia milžiniškas priešybes, nusako ne vieną, o daugybę elgesio būdų.
Tai pasakytina ir apie tam tikrą mąstymo būdą, kylantį iš žydų tradicijos, kad bet kuri tikrovė gali būti diskutuotina. Ortodoksų mokymas sutelktas Talmude. Kas yra Talmudas? Milžiniškas kazuistikos rinkinys, tezės, kurias įtvirtino rabinai, iš esmės – teisėjai. XVI amžiaus prancūzų filosofas Michelis de Montaigne`is, žydės sūnus, paveldėjęs dalį žydiško mentaliteto, pasakė: „Jei gydytojas tave ragina nevalgyti to ar ano, nes tai kenkia sveikatai, nesijaudink – surasiu tau kitą gydytoją...“ Taip veikia ir Talmudas, vieni rabinai apie tą patį teigia vienaip, kiti – priešingai.
Talmudas kupinas prieštaravimų. Jie siekia biblinius laikus, kai egzistavo dvi žydų karalystės, negalėjusios rasti sutarimo. Dvi karalystės yra ir dabar, tai Jeruzalė ir Tel Avivas. Tad Izraelis gyvena kamuojamas tapatybės problemų. Be abejo, jos žmogiškos, pateisinamos. Izraelyje daug nuostabių žmonių, tačiau jį slegia sunki istorijos našta.
Žydai išliko tauta, nes juos sulipdė religija. Kai per laiką ji išgaravo ir žydai tapo pasauliečiais, kas darė juos žydais? Tai buvo problema. Jeanas Paulis Sartre`as pasakė: „Esi žydas, nes kiti tave tokiu laiko.“ Daugelis įsižeidė, prieštaravo, kad ne kitiems spręsti, kas jie esą. Nėra paprasto atsakymo. Tenka gyventi be jo.
– Tad jūsų istorija – ne apie atleidimą, o prisiminimų keliamą baimę?
– Tikrai nieko bendra su atleidimo klausimu ji neturi. Gali atleisti, jei manai, kad kas nors yra kaltas. Taip, kaltieji buvo nuteisti Niurnberge, šiandien jų tarp mūsų nebėra. Kaip minėjau, žmonija turi galios daryti ir gera, ir bloga. Daugiau gera nei bloga. Negaliu atleisti nusikaltėliams.
Kita vertus, buvo nusikaltėlių, kurie suvokė tokie esą, stengėsi pasitaisyti ir pripažinti kaltę. Turbūt esate girdėjęs apie Subačiaus gatvėje veikusio karinės technikos remonto dalinio (HKP) viršininką majorą Karlą Plaggę, išgelbėjusį gyvybę daugeliui žydų. Po karo jis praėjo denacifikacijos programą ir, net girdėdamas palankiausius liudijimus savo atžvilgiu, nesutiko būti pilnai išteisintas.
„Buvau kaltas, todėl priimčiau teismo sprendimą kaip nacių pasekėjas“, – sakė jis. Matome neįtikėtinai moralaus elgesio pavyzdį: žmogus pripažįsta savo kaltę, nes buvo nacistinės partijos narys dar prieš Hitleriui tampant Vokietijos lyderiu. Noriu pasakyti, kad kai kurie dalykai yra nepaprastai sudėtingi.
Tad mano ryšys su Vilniumi niekaip nesusijęs su atleidimu. Greičiau su tikrovės priėmimu. Tad iškart atsakau į kitą klausimą, kurį tikriausiai netrukus išsakysite (juokiasi): kodėl grįžau į Vilnių ir kodėl visus savo darbus dovanoju Lietuvai? Pirmiausiai dėl to, kad įvyko stebuklas ir aš gimiau Vilniuje. Žinau, mano tėvai ir seneliai darė viską, kad manyčiau gyvenąs rojuje. Jie gyveno nerimaudami dėl to, kas tuo metu vyko Vokietijoje, tačiau man apie tai nepratarė nė žodžio.
Galiausiai kas lieka iš mūsų, kai išeiname? Prisiminimai. Prisiminimai gyvųjų atmintyje.
Mane aplankė Rimantas Stankevičius, vėliau tapęs mano geriausiu draugu, jis man kaip brolis. Tas mudviejų ryšys įkvėpė man drąsos grįžti į Vilnių.
Netikėtai gavau Emanuelio Zingerio kvietimą surengti parodą. Iš pradžių nusprendžiau keliauti privačiai, vienudu su žmona. Paroda buvo numatyta rugsėjį, o mes atskridome gegužę. Privati kelionė staiga nebebuvo tokia privati, nes mus pasitiko su gėlėmis, apipylė dėmesiu. Buvo nepaprastai miela.
Noras ką nors padaryti didžiulės sunaikintos Lietuvos žydų bendruomenės atminimui tapo didžiule mano privilegija. Taip pat ir istorijos žinia patiems lietuviams. Man padarė įspūdį Lietuvos valdžios požiūris – ji pritarė tam, kas buvo nepaprastai svarbu man.
Vienas brangiausių atsiminimų nukelia į tuos laikus, kai Chodkevičių rūmuose buvo rengiama pirmoji didelė mano paroda. Atkeliavo ir mano vyriausioji dukra. Gimdydama ji buvo praradusi kūdikį. Ji atvežė vaikelio urną ir išbarstė pelenus Paneriuose, kur kartu su tūkstančiais žydų buvo nužudytas mano tėvas. Tad tai atskleidžia, kaip stipriai emociškai esame susiję su Vilniumi ir Lietuva. Nors mano vaikai ir užaugo Izraelyje.
– Koks jūsų ryšys su Ukraina? Ar tiesa, kad Bako pavardė kildinama iš ten? Ką ji reiškia?
– Pavardė „bak“ iš esmės yra hebrajų kalbos inicialai B ir K, „bnei kdošim“. Tai reiškia „kankinių vaikai“. Tai labai sena pavardė, duodama žydų našlaičiams, praradusiems abu tėvus per pogromus. Juos auginti įsipareigodavo likę bendruomenės nariai. Ši pavardė senesnė nei Ukrainoje atsidūrė pirmieji Bakai. Jau XV amžiuje Bakai buvo Venecijos žydų spaustuvininkai. Įdomu, kad Bakai spausdino Šventąjį Raštą ne tik Venecijoje, bet vėliau ir Prahoje, o XVIII amžiuje, Osmanų imperijos laikais – Jeruzalėje.
– Net šiurpai eina pagalvojus, kaip jūsų likimas „įsirašė“ jūsų pavardėje...
– Turiu pasakyti, nustėrau, kai sužinojau šiuos dalykus. Tada buvau 16-os ar 17-os. Tai papasakojęs Izraelio profesorius sakė, kad man visai nebūtina rašyti raidės „A“ viduryje, pakanka tik „B“ ir „K“. (Juokiasi.) Palyginti jaunas supratau, kad jei netiki determinizmu, geriau nevartoti pasakymo „taip buvo lemta“. Niekada nesakau. (Juokiasi.)
– Retrospektyva aprėpia milžinišką laiko tarpsnį – nuo 1942 metų, Vilniaus geto, iki šių dienų. Ko norėtumėte palinkėti lankytojams?
– Beveik 80 kūrybos metų... Kai apie tai galvoju, aplanko mintis apie stebuklą, neįtikimą dovaną, kuri man buvo įteikta. Ne tik dėl to, kad išgyvenau, atsidūriau tarp to puspenkto procento išsigelbėjusių Lietuvos žydų. Vaikystėje atradęs polinkį dailei, buvau labai inteligentiškos, sumanios moters sūnus. Ji pati studijavo menus, suvaidino svarbų reikšmingą parenkant man mokytojus.
Gyvenime mane lydėjo didžiulė sėkmė. Nes talento nepakanka, reikia mokėti ir prisitaikyti. Norėčiau, kad žiūrovai kiek labiau pasidomėtų mano biografija ir suvoktų, kokius sprendimus turėjau priimti gana komplikuotomis aplinkybėmis.
Į save žvelgiu lyg į vieną viduramžių katedrų statytojų. Jie visada buvo pasirengę keliauti, kraustytis ten, kur jų labiausiai reikia. Jaučiu, per gyvenimą judėjau ten, kur buvau reikalingas.
Kurį laiką gyvenau Izraelyje. Tada pajutau, kad mano kūryboje buvo kai kas, kas primena Katastrofą, pasaulio griūtį, tačiau ir gebėjimą viską perkurti, atstatyti. Net jei ir nepavykdavo idealiai.
Taip pat save laikau litvakų kultūros tęsėju. Tai pasireiškia per drobių elementus, kurie reprezentuoja šį tą daugiau, nei mato žiūrovas. Galbūt jie priklauso realybei, kuri jums nėra pažįstama. Tad kelkite klausimus, egzaminuokite save.
Jūs manęs prašote atsakymo, o aš jums pateikiu klausimus. (Juokiasi.)
– Kai žvelgiate per laiką atgal – kuo džiaugiatės, ko gailitės ir ko negalite sau atleisti?
– Nepamenu ko nors, ko negalėčiau sau atleisti. Kai žvelgiu į gyvenimą, jaučiu, kad patyriau nepaprastai daug džiaugsmo. Pirmiausiai, kad sukūriau šeimą, susilaukiau vaikų. Kad su pirmąja žmona turėjau drąsos po 30 metų santuokos, jausdamas, kad nesu laimingas, išsiskirti.
Padariau stebuklingą sprendimą vedęs moterį, su kuria jau gyvename 35 metus. Visą gyvenimą džiugino daugystės, susitikimai su skirtingais žmonėmis. Gyvenau Vokietijoje, Izraelyje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje.
Kuo ypač džiaugiuosi, kad mano vaikai iš manęs ir savo mamos perėmę tą didelį atvirumą. Laikau tai viena didžiausių sėkmių. Turiu anūką, kurio tėvas iš Senegalo. Sakytumėte – caffee au lait. Esu įsitikinęs, kad rasizmas sukūrė rasių idėją.
Galbūt žydų ortodoksas nebūtų manimi labai patenkintas, nes antroji mano žmona šveicarė, o mano vaikų antrosios pusės – ne žydai. Man tai nesvarbu. Svarbiau, kas yra pats žmogus. Dabar turiu asistentą, kurį laikau kone savo sūnumi. Jis iš Taivano.
Kas dar man teikia malonumo – tai menas, muzika. Kadangi dėl fizinės būklės daugiau laiko praleidžiu namuose, kasvakar klausomės muzikos koncerto: didelis ekranas, puikios kolonėlės... Džiaugiamės kiekviena gyvenimo diena. Skaitau knygas. Galiu pasakyti, kad su jomis man pavyko nugyventi šimtus gyvenimų. Tai padeda kūryboje.
Ar tai žydų menas? Galėtų būti, nes esu žydas, nes esu juo laikomas. Mano paveikslai ne apie Holokaustą, jie veda gerokai toliau – kur viešpatauja universalios tiesos.
Tačiau niekada nesumenkinu Holokausto reikšmės. Tai kraštutinių žmogaus elgesio priešybių laboratorija. Kiekvienas turėtų tai įgyti su mamos pienu: bet kuris žmogus gali būti ir pats geriausias, ir pats blogiausias.
Esu skolingas savo gyvenimą tėvui Juozui Stakauskui, Vladui Žemaičiui, Marijai Mikulskai, kurie rizikavo gyvybe, kad mane išgelbėtų. Nežinau, ar turėčiau drąsos padaryti tai, ką padarė jie dėl manęs. Nežinau. Bet jų asmenyje žmogaus elgesio laboratorija pasiekė aukščiausią altruizmo laipsnį.
| ↑ | ← |
