Kunigas Lipniūnas ir nebyli Lietuvos katalikų bažnyčios pozicija žydų klausimu

Ir tik nedaugelis kunigų viešai, nebijodami skaudžių pasekmių, iš sakyklų pasisakydavo prieš žydų persekiojimą, pasmerkdavo tuos, kurie prisidėdavo prie nekaltų žmonių žudymo ir jų turto grobstymo.

 

Pasak Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo projekto vadovės Danutės Selčinskajos, tarp pasipriešinusių buvo ir kunigas, pamokslininkas, Štuthofo kalinys, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis Alfonsas Lipniūnas (Lipnickas), gimęs 1905 metų kovo 12-ąją Talkonių kaime (Pumpėnų vlsč., Panevėžio apskr.).

 

Alfonsas augo neturtingoje pamaldžioje žemdirbių šeimoje kartu su 8 broliais ir seserimi. Mokėsi Pumpėnų pradžios mokykloje, 1925 metais baigė Panevėžio gimnaziją. Kad susimokėtų už mokslus, dirbo korepetitoriumi. Per 6 gimnazijos metus mokė apie 100 vaikų.

 

Dienoraštyje Lipniūnas teigė: „Tai padarė įtakos mano charakteriui, nes dėl laiko trūkumo turėdavau atsisakyti beveik visų pasilinksminimų ir kompanijų. Savo lėšomis baigiau gimnaziją, tačiau atostogų nei vienų neturėjau.“

 

1930 metais Lipniūnas baigė Kauno kunigų seminariją ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-Filosofijos fakultetą. Sociologijos mokslus studijavo Lilio universitete Prancūzijoje (1935–1937) ir Paryžiaus katalikų institute (1937–1939).

 

1930-aisiais įšventintas kunigu ir paskirtas Panevėžio katedros vikaru ir Panevėžio vyskupijos katalikiško jaunimo kapelionu. Pareigas ėjo iki 1935 metų.

 

1939-ųjų balandžio 21 dieną Lipniūnas paskirtas dėstyti tikybos metodiką Panevėžio pedagoginiame institute. 1939 m. rudenį institutui persikėlus į Vilnių, tęsė darbą Vilniaus pedagoginiame institute.

 

 

 

Nuo 1942 metų dėstė sociologiją ir pastoralinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje, ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. Visuomeninę veiklą Lipniūnas pradėjo būdamas klieriku, skaitydavo paskaitas jaunimui. Panevėžio vyskupijoje nebuvo nė vieno miestelio ar kaimo, kuriame jis nebūtų susitikęs su jaunimu.

 

Kun. Alfonso Lipniūno drąsa ypač išryškėjo per Holokaustą. Garsiaisiais pamokslais Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje ir Aušros Vartų koplyčioje jis gynė tikinčiuosius, lietuvybę, taip pat persekiojamus ir žudomus žydus.

 

Kunigo Lipniūno pamokslai į Šv. Jonų bažnyčią pritraukdavo ne tik studentiją, dėstytojus, kitus tikinčiuosius, bet ir atitolusius nuo tikėjimo vilniečius. Iš Pasaulio Tautų Teisuolės Vilniaus universiteto bibliotekininkės Onos Šimaitės prisiminimų: „Uždaryti gete žydai neturėjo ką valgyti, o savo daiktus paliko daug kam. Kai kurie žmonės atsiėmė daiktus, o kai kur vykdavo didelės tragedijos iš vienos ir iš kitos pusės. Pirmiau nenorėjo priimti, o priėmus nenorėjo atsiskirti. Ir čia man atėjo eiliniai kunigai į pagalbą. Ir kada aš nueidavau pas juos, tai senas, jau toks, kad man net būdavo gėda kalbėti, prašyti jo ko nors – jis vis tik nueidavo ir pasirūpindavo, ačiū jiems, daug buvo padaryta. Labai daug padarė tokie garsūs kunigai kaip Krupavičius, kaip Vaitkus ir Lipniūnas. Kartą ėjau pro bažnyčią ir girdėjau, kaip Alfonsas Lipniūnas smerkė parapijiečius, kurie paėmė žydų turtą ir neatiduoda. Kad reikia ne tik atiduoti, bet ir pridėti.“ (O. Šimaitės 1969 metų interviu www.issigelbejesvaikas.lt)

 

Per kunigą Alfonsą Lipniūną žydams ir kitiems nacių persekiojamiems asmenims buvo perduodami suklastoti asmens pažymėjimai. Buvęs universiteto studentas lituanistas Albertas Dilys prisimena, kaip 1941 metų rudenį Lipniūnas iki širdies gelmių sukrėstas kalbėjo apie masines žydų žudynes Paneriuose, baisėdamasis tokiu klaikiu penktojo Dievo įsakymo laužymu, ir susijaudinęs skelbė, kad atsirado ir tarp mūsų tautiečių tokių, kurie susitepė rankas nekaltų žmonių krauju.

 

 

1941 metais kun. Lipniūnas Vilniuje įkūrė labdaringą organizaciją „Laisvės fondas“ ir badaujantiems vilniečiams organizavo pagalbą maisto produktais, padėdavo įvairių tautybių žmonėms: lietuviams, lenkams, rusams, žydams. Naciams kunigo Lipniūno veikla buvo žinoma, taip pat ir jo 1935-aisiais išleista knyga „Naujasis pasaulis“, kurioje autorius pasmerkė nacizmą.

 

1943 metais daugėjant išvežimų priverstiniams darbams į Vokietiją, kun. Lipniūnas įsitraukė į antinacinio lietuvių pogrindžio veiklą. Tai tapo viena kunigo suėmimo ir įkalinimo Štuthofo koncentracijos stovykloje priežasčių.

 

Dėl kun. Lipniūno pamokslų okupacinės valdžios buvo įspėtas ir arkivyskupas Mečislovas Reinys, tačiau pats Lipniūnas buvo nusiteikęs ir toliau netylėti. Suėmimo išvakarėse per sekmadieninį pamokslą viešai iš sakyklos pasakė: „Nevažiuokit į Vokietiją!“

 

Keršydamas už SS legiono mobilizavimo sužlugdymą 1943 m. kovo 17 dieną Vilniuje, Kaune gestapas suėmė 46 lietuvių intelektualus – mokslininkus, inžinierius, gydytojus, du kunigus, tarp jų ir kun. Lipniūną, ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

 

Štuthofe kunigas gavo politinio kalinio statusą ir numerį 21332, buvo žiauriai kankinamas, tačiau vykdė slaptą religinę veiklą, už kurią grėsė mirties bausmė.

 

1945 m. sausio 25 d. prasidėjus Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacijai, kun. Lipniūnas su kitais kaliniais ėjo taip vadinamu Mirties maršo keliu, kuriame daugybė kalinių mirė dėl įvairiausių ligų, bado arba buvo nušauti.

 

Mirties maršo, trukusio iki 1945 m. kovo 11 dienos, metu kun. Lipniūnas užsikrėtė dėmėtąja šiltine. 1945 m. kovo 12 dieną Pucko mieste Lipniūnas atgavo laisvę, nes miestą užėmė sovietai, tačiau kovo 28-ąją ligos išsekintas mirė Pucko ligoninėje.

 

Kunigas buvo palaidotas Pucko kapinėse. Artimiesiems pasirūpinus, 1989 metais Lipniūno buvo perkelti į Lietuvą, perlaidoti šventoriuje prie Panevėžio katedros. Kunigo ryžtas nacių okupacijos metais per pamokslus viešai ginti mirčiai pasmerktus žydus ir persekiojamus lietuvius ir dėl to paaukoti savo gyvenimą, jo nusiteikimas stovėti tiesos pusėje, matėsi nuo pirmųjų kunigystės metų ir tęsėsi iki mirties.

 

2022 metais Lietuvos prezidento dekretu Alfonsas Lipniūnas (po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.