Mėnesio eksponatas |
← |
Publikuota: 2022-10-28
Plokštinio sieninio koklio fragmentas.
XVII-XVIII a. Apsk. Nr. VŽM 9003/183
Kokliai – keramikos dirbiniai šildymo krosnių sienelėms formuoti, skirti židinių ir kitų šildomų paviršių apdailai. Jie būna įvairių formų, nedekoruoti ir dekoruoti augaliniais, geometriniais ornamentais ar reljefinėmis figūrinėmis kompozicijomis, neglazūruoti ir dengti spalvota glazūra.
Gaminami žiedžiant arba naudojant iš anksto pagamintą medinę arba molinę formą – matricą. Naudojant matricą pirmiausia molyje įspausdavo visą jos vaizdą, po to koklio plokštės ruošinį supjaustydavo pagal krosniai reikalingų koklių matmenis. Džiovinami, degami 900–1000°C temperatūroje 2 kartus (jei dengiami glazūra).
Lietuvoje koklinės krosnys žinomos nuo XIV a. pabaigos. Pirmieji kokliai, manoma, buvo įvežti iš Vidurio Europos (Čekijos, Lenkijos). XV–XVII a. koklius gamino puodžiai koklininkai puodžių dirbtuvėse (vėliau cechuose) prie dvarų, pilių bei miestuose. Ankstyviausiais kokliais laikomi neglazūruoti puodyniniai (puodynės formos).
Vilniaus Didžiosios sinagogos teritorijoje 2011, 2016–2021 metais vykdytų archeologinių tyrimų metu surasta apie 7000 radinių, datuojamų XV a. – XX a. Didžiąją radinių dalį sudaro buitinės ir statybinės keramikos fragmentai, tarp jų nemaža dalis koklių fragmentų. Šie radiniai yra būdingi Vilniaus senamiesčio kultūriniam sluoksniui.
Parengė Archeologijos rinkinių saugotoja-tyrinėtoja Asta Vasiliauskaitė
© Eksponato fotografija M. Daubaro
© Iš VGŽIM rinkinių
| ↑ | ← |
