L.e.p direktorės Ievos Šadzevičienės kalba žydų gelbėtojų apdovanojimo ceremonijos metu

 

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda, mielieji žydų gelbėtojų artimieji, šiandien priėmę savo tėvų ir senelių apdovanojimus, Jūsų Ekscelencija Izraelio ambasadore Hadas Wittenberg Silverstein, gerb. Kultūros viceministre Albinai Vilčinskai, gerbiama Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke Faina Kukliansky, ponios ir ponai,

 

Antrasis Pasaulinis karas prasidėjo daugiau nei prieš 80 metų, sukrėsdamas Europą ir pasaulį Holokausto, vykdyto prieš žydų tautą, neįtikėtinu žiaurumu. Dešimtmečiais kartojome „niekada daugiau“, palikdami praeičiai karus ir okupacijas, totalitarinę ideologiją bei propagandą.

Deja, šiais metais mus ir vėl pasivijo karas Europos kontinente, sudrebindamas Vakarų civilizacijos ir pokario tvarkos pamatus ir nutrindamas ribą tarp praeities ir dabarties.

 

Šiuo metu vykstančio karo Ukrainoje akivaizdoje Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojimo ceremonija tampa dar aktualesnė: žydų gelbėtojų, pasipriešinusių nacių ideologijos skleidžiamai neapykantai prieš žydų tautą ir nežmoniškam nacių režimui, istorijos turi ir gali tapti pavyzdžiu dabarties laisvės kovose prieš naująjį totalitarizmą ir jo masiškai skleidžiamą neofašistinę agitaciją ir propagandą.

 

Holokaustas ne veltui vadinamas didžiausiu žmonijos istorijoje nusikaltimu, kurį nuosekliai suplanavo ir vykdė nacistinė Vokietija. Pasigilinę į šiandien apdovanojamų žydų gelbėtojų istorijas, matome ilgus pasiaukojimo, nežinomybės ir įtampos, nuolatinio slapstymosi ir slapstymo metus, kai pavieniai asmenys ir gelbėtojų šeimos susidūrė su mirtinu pavojumi. Pavyzdžiui, septynmetė mergaitė Elena išgirdo perspėjimą, privertusį ją prisiimti nevaikišką atsakomybę: „dabar su mumis gyvens žydaitės, ir jei apie tai sužinos vokiečiai, tai sušaudys ir jas, ir mus visus“ (iš Hildos Aronaitės ir Elios Šliomavičiūtės gelbėjimo istorijos). Arba štai kitas išraiškingas atvejis: 47 metų Liudovika Paluckienė ilgus mėnesius vaikščiojo liemenį apsirišusi pagalve tam, kad nuslėptų jos šeimoje besislėpusios, žudynių Šeduvoje išvengusios Sulamitos Nolienės, kurios vyras dalyvavo kovose už Lietuvos Nepriklausomybę, bet vis tiek buvo sušaudytas nacių, nėštumą ir vėliau gimsiantį kūdikį, ir jai pavyko įtikinti kaimynus, kad laukiasi penktojo vaiko. Globojama Liudovikos Paluckienės ir Stanislovo Palucko, Sulamita su sūnumi saugiai sulaukė karo pabaigos.

 

Išskirtinė ir kunigo Alfonso Lipniūno, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio, gyvenimo ir žydų gelbėjimo istorija. Vokiečių okupacijos laikotarpiu eidamas Vilniaus universiteto kapeliono pareigas į Šv. Jonų bažnyčią ir Aušros vartų koplyčią kunigas Lipniūnas pritraukdavo minias žmonių – jis nebijojo garsiai pamokslauti, smerkdamas žydų turto grobikus, tautiečius kolaborantus. Dar nacių okupacijos pradžioje jis su pasibaisėjimu viešai kalbėjo apie „specialųjį būrį“, sudarytą iš vietinių gyventojų, talkinusių naciams Panerių žudynėse. Kunigas Lipniūnas parūpindavo suklastotus dokumentus žydams ir kitiems nacių persekiojamiems asmenims. Dėka 46 Lietuvos intelektualų, tarp kurių buvo ir kunigas Lipniūnas, Lietuvoje buvo sužlugdytas SS legiono mobilizavimo planas. 1943 m. visi pasipriešinimo dalyviai buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Kartu su išgyvenusiais kaliniais Lipniūnas ėjo ir Mirties maršo keliu, iškart po to, užsikrėtęs dėmėtąja šiltine, mirė Lenkijoje.

 

Vienas iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinių – Panerių memorialas, kuriame periodiškai vyksta valstybinės aukų pagerbimo ceremonijos, iki šiol kelia daug klausimų – tai beveik paskutinė Europoje nesutvarkyta masinių žudynių vieta, menanti ir sovietinį palikimą. Nors per dešimt metų buvo atlikti neinvaziniai vietovės tyrimai, dėl finansavimo stokos vis dar įšaldytas Holokausto muziejaus šioje autentiškoje vietoje projektas, delsiama uždegti žalią šviesą tolesniems memorialo vietos tvarkymo darbams.

 

Tikimės, kad bus surastas sutarimas įgalinantis sutvarkyti Panerių memorialą, kad tai būtų garbinga Holokausto aukų pagerbimo vieta, verta šiuolaikinės Lietuvos Respublikos vardo. Noriu priminti, kad tarp Paneriuose sušaudytų žydų, lenkų, romų, lietuvių, rusų, galvas padėjo žydų gelbėtojai Vytautas Juodka, Arkadijus Špakovskis, Josifas Vaškevičius... Aš tik gelbėjau žmones, sakė už žydų gelbėjimą Vilniuje sušaudytas vermachto feldfebelis Antonas Šmidas.   

 

Tik žydų gelbėtojų dėka Lietuva išsaugojo ir praturtino šiuolaikinį pasaulį tokiais kūrybingais ir talentingais žmonėmis kaip rašytojas Icchokas Meras, teatrologė Irena Veisaitė, dailininkas Samuelis Bakas ir daugelis kitų. Jie buvo išgelbėti dar vaikystėje. Buvo išgelbėti ištisi pasauliai, apie tai byloja ir frazė iš Babilono Talmudo, išgraviruota ant Pasaulio Tautų Teisuolio medalio: „Kas išgelbėja vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį.“

 

Man ir dabar šildo širdį vaikystėje ir paauglystėje praleistos dienos iškilaus žydų gelbėtojo farmacininko Jono Pusvaškio ir jo žmonos Veronikos – mano pusbrolių senelių – bute. Jie niekada nepasakojo apie savo žygdarbius, iki gilios senatvės padėjo visiems, reikalingiems pagalbos, ir kokia buvo mano didžiulė nuostaba, o taip pat ir supratimas, kad turėjau garbę nemažai laiko praleisti su šiais išskirtiniais žmonėmis, kai dar 2009 m. Samuelio Bako muziejuje įrengtoje parodoje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoą“ išvydau ir Jono bei Veronikos Pusvaškių išgelbėtos Saros Finkelbrandienės istoriją.

 

Dėkoju muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo projekto vadovei Danutei Selčinskajai, muziejininkei Ievai Volungei, kruopščiai tiriančioms žydų gelbėtojų ir išsigelbėjusių žydų istorijas, – atmintis apie žydų gelbėtojų pasiaukojimą Holokausto metais privalo likti gyva.

 

Savo kalbą noriu pabaigti dailininko Samuelio Bako, kitais metais švęsiančio 90-metį, pakartotais jo mamos žodžiais. Bako darbuose dažnai sutinkama angelo figūra. Biblijoje angelai įprastai atlieka žinios nešėjų vaidmenį – jie tarpininkai tarp žmonių ir dieviškumo. Komentuodamas šios simbolinės figūros reikšmę, Samuelis Bakas prisimena savo motiną, kuri sustabdydavo prie durų išeinantį geradarį ištardama: „leiskite man nuvalyti dulkes nuo jūsų sparnų“.

Ačiū už Jūsų dėmesį!