Mėnesio eksponatas

RIVOS GAVRONSKOS DIENORAŠTIS, JIDIŠ K., RANKRAŠTIS, APSK. NR. VŽM 4808 

 

 

Rivos Gavronskos dienoraščio pirmojo sąsiuvinio pirmasis puslapis, rankraštis jidiš k., 1944

Rivos Gavronskos rankraštinis dienoraštis rašytas jidiš kalba dviejuose nedidelio formato pusstoriuose sąsiuviniuose violetiniu arba grafito pieštukais. Abiejų sąsiuvinių viršeliuose įrašyta dienoraščio autorės vardas bei pavardė: Riva Gavronska. Pirmojo sąsiuvinio viršelyje įrašyta data „6/VII – 1944“, antrojo – „14/VII – 1944“. Be to, antro sąsiuvinio viršelyje paskutinėje įrašų ranka eilutėje įrašyta autorės vardas ir pavardė violetiniu pieštuku: „Rivka Gavronska“.

                Iš tiesų tikslus dienoraščio pavadinimas, kurį pagrindžia ir dienoraščio turinys, yra „Mano pabėgimas iš geto“. Mat jau pirmasis dienoraščio sakinys konstatuoja, kad Riva jį rašo sėkmingai ištrūkusi iš likviduojamo Kauno geto: „1944 m. liepos 20 d. Rašau šias eilutes pasislėpusi tarp dviejų pušų Kleboniškių kaimo miške. Išsikerojęs medis tarnauja man kaip stalas. Noriu [papasakoti] apie paskutines savo pabėgimo dienas.“ Konkreti data, pateikta prieš pirmąjį sakinį, yra dienoraščio rašymo, o ne pasakojamų įvykių. Pirmasis dienoraščio fragmentas perteikia istorines Kauno geto egzistavimo pabaigos aplinkybes. Taip pat ir desperatiškas dar išlikusių gyvų iki tos dienos geto gyventojų pastangas visomis įmanomomis priemonėmis iš jo išsiveržti, nes artėja frontas, o jų laukia koncentracijos stovyklos arba žūtis.

                Rivos Gavronskos dienoraštis liudija jo autorės charakterio vitališkumą, gebėjimą išsiveržti iš mirties gniaužtų ir savaime natūraliai patvirtina, kad ši Kauno geto kalinė išgyveno Katastrofą. Tačiau tolesnis jos gyvenimo kelio tyrimas šiuo momentu nedavė aiškesnio atsakymo į klausimą, kaip susiklostė jos gyvenimas po karo. Mat šios pavardės jau visame pasaulyje žinomuose Kauno geto dienoraščiuose (Avrahamo Torio, kitų Kauno geto kalinių) aptikti nepavyko. Genealoginiai duomenys virtualioje erdvėje pateikia iš Lietuvos keletą Gavronskos mergautine pavarde personalijų, tačiau nė vienos iš jų, nepakankant duomenų, negalima sieti su Rivos personalija.

 

 

            [...] Taigi aš einu pas vieną pažįstamą, kuris sakė turįs gerą maliną ir, jei kils būtinybė, galinti ja pasinaudoti. Jei iš to nieko neišeis, tuomet bandysime plaukti per upę. [...]  Mano brolis iš manęs pasišaipė: „Tu nepereisi per užtvarą. Ir tu neplauksi vandeniu. Arba tu prigersi tame vandenyje, arba tave nušaus. Aš neisiu. Kas bus visiems žydams, tas bus ir man. Jau per vėlu išsigelbėti…”  „Geriau vėliau nei niekada,” – ir metusi žvilgsnį į kambarį išėjau. Dar aš užėjau į antra kambarį pas tetą Polią ir jos paprašiau prisegti ant nugaros segtuku žvaigždę tam atvejui, jei prireiktų ją lengvai nusisegti. Būdama daugiau nei įsitikinusi, kad dar sugrįšiu, su niekuo neatsisveikinau, pasiėmiau savo ryšulį su maudymosi kostiumu ir išėjau.

[…] Apsidairau aplink. Nieko. Einu toliau. Priėjusi prie kapinių, kurios yra prie paplūdimio, išvystu kraupų vaizdą, kuris man įsirėžė į atmintį. Ant žemės gulėjo 16 lavonų. Visi vienoje eilėje. Nakties ir dienos aukos. Jie įvynioti į storas baltas paklodes, kai kurie visai uždengti. Kai kurie pusiau uždengti, galima matyti tik basas sustingusias kojas. Čia buvo susirinkę žmonių. Vieni žydai kasė kapo duobes. Pora moterų atnešė drobes ir čia pat vietoje vyniojo į jas lavonus. [...] Žmonės siaubingai verkė. Ir raudojo. Čia kalbama ne apie „mirusiojo apraudojimą“. Čia apraudama, kaip gyvieji mirusieji aprauda mūsų tautos kartaus, žiauraus likimo sielą. Čia apraudami žūstantys artimieji, maža saujelė likusiųjų Europos žydų (Kauno getas buvo likęs paskutinis visose Baltijos šalyse).

            [...]  Pirmoji laisvės diena...