MUZIEJŲ NAKTIES PROGRAMA SAMUELIO BAKO MUZIEJUJE

Ukmergės kultūros centro mėgėjų teatras pristato spektaklį pagal Daivos Čepauskaitės pjesę

„Aš tave užmiršau“.

Tai tarpukario Lietuvoje, Kaune, gyvenusių žydaitės ir lietuvio meilės istorija, skaudžiais prisiminimais atsivejanti iki šių dienų. Milda mylimajam Andriui pasakoja savo senelės Goldos istoriją – meilės, išžudytos šeimos, išdavystės, išgelbėtos gyvybės, tragiškos lemties istoriją. Pasakojimas veda vis gilyn,

atverdamas iki šiol neužgyjančias žaizdas. Tragiški tarpukario įvykiai, praeities draiskanomis apraizgo likimus iš kartos į kartą. Ukmergė iki Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo žydiškas miestas – kone du

trečdalius gyventojų sudarė žydai. Holokausto metu žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Ukmergėje, Pivonijos šile, yra trečia pagal dydį žydų sušaudymo vieta Lietuvoje. Pjesės autorės sukurta istorija galėjo įvykti ir Ukmergėje, ir Vilniuje ar bet kuriame Lietuvos mieste...

Pjesėje autorės panaudotos autentiškos to meto laikraščių, dokumentų ištraukos, žydiški anekdotai, kita surinkta medžiaga.

Svarbu prisiminti, kad istorija nesikartotų.

Spektaklis buvo sukurtas, minint Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metus Lietuvoje. 

Premjera įvyko 2020 metų spalio 24 d. studijoje „63 kėdės“, Ukmergėje.

Lietuvos mėgėjų teatrų respublikinėje apžiūroje „Atspindžiai 2020“ pastatymas buvo nominuotas geriausio debiuto nominacija. 

Režisierė – Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė

Milda\Golda jaunystėje – Karolina Kornejeva

Senelė Golda – Asta Girnienė

Andrius\Kostas – Josvydas Gricius

Berelis Taicas – Aleksas Gudauskas

Fruma (Berelio žmona) – Audronė Šližienė

Berelio seserys:

Sara – Audronė Rutavičienė

Rachelė – Nijolė Grotuzienė

Vaikinai – Arnoldas Bujokas, Pijus Vasiliauskas

Šoka – Elžbieta Dančenkoveitė

Choreografė – Violina Riomeikaitė

Garso operatorė – Gerda Žudė

Trukmė 1 val. 15 min.

 

Rėmėjai: Ukmergės rajono savivaldybės kultūros taryba; Ukmergės kultūros

centras, UAB „Aigipto durys“.

 

 

Ritualinės krikščionio žmogžudystės mitas buvo plačiai pasklidęs, skirtingose savo siužeto raidos etapuose jis buvo kuriamas, perkuriamas, neteko kai kurių svarbių savo siužeto dalių, tačiau išliko gyvybingu itin ilgai. Šis mitas žinotas ir pasakotas bauginant skirtingų laikotarpių Lietuvos visuomenę. Kuo ir ar Lietuvoje pasklidę mito variacijos skyrėsi nuo klasikinių jo formų, kas pirmieji papasakojo šį pramaną Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir kas prisidėjo prie mito sklidimo? Kaip aiškino vietos krikščionys žydams priskirto ritualinio žudymo esmę ir poreikį? Ar pasakojimas apie į macus (Pesachui kepama nerauginta duona) įlašinamą krikščionių vaikų (ir nebūtinai) kraują yra vienintelis ritualinės žmogžudystės paaiškinimas? Apie šiuos ir kitus intriguojančius klausimus apie antižydiškus pramanus ir mitus "Muziejų nakties" prietemoje kalbėsimės su VU Istorijos fakulteto profesore dr. Jurgita Verbickiene.

 

Spausdinant daugumą šios parodos fotografijų, naudota senovinė, dar XIX a. atrasta technologija Van Dyke Brown. Šia technologija spaustos fotografijos vienetinės ir unikalios, o savo struktūra ir pustonių išraiškingumu artimos grafikos darbams. Savitas darbų archaiškumas priartina eksponuojamus atvaizdus prie jautrios išlikimo ir atminties idėjos. O istorijos apie Vilniaus gyventojus, jų kasdienybę, džiaugsmus ir dramas – visa tai, kas vyko šiose miesto gatvėse, kiemeliuose, aikštėse – visa tai galima atrasti šiuose parodos atvaizduose – tai Vilniaus istorijos – saugančios atsiminimus, fiksuojančios ir nuolat besikeičiančios. Gyvo miesto istorijos.

 

Samuelis Bakas sukūrė savitą simbolių kalbą ir stilių, vadinamą alegoriniu realizmu. Lydimi edukatorės - muziejininkės suprasite simbolių kalbą, tai pagelbės atskleisti vaizdinių reikšmes, kurios yra neatsiejamos nuo dailininko išgyvenimų ir patirčių Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuo metu veikianti nuolatinė S. Bako kūrybos ekspozicija pristato dailininko gyvenimo ir kūrybos patirtis, aprėpiančias ne vien meną, bet ir Holokausto atmintį, empatijos ir žmogiškumo ugdymą. Menininkas savo kūryba ir gyvenimu kalba apie viltį – atsitiesimą po harmoningo pasaulio griūties, apie galimybę ir asmeninę atsakomybę iš naujo sukurti geresnį pasaulį. Kūrėjui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, o taip pat S. Bakas apdovanotas Lietuvos Respublikos ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Riterio kryžiumi.