Vokiečių sveikatos apsaugos politikoje skirtingų epidemijų prevencija buvo vienas iš pagrindinių sanitarinių uždavinių. Tarp jų bene didžiausias dėmesys buvo skirtas dėmėtajai šiltinei, kurios stabdymui vokiečiai kartais taikydavo radikalius sprendimus. Ne be priežasties dėmėtosios šiltinės atvejai getuose buvo slepiami. Nuotraukoje matomi Vilniaus geto vartai su ant jų esančiu skelbimu, kuris perspėjo dėl epidemijų pavojaus.
Dėmėtosios šiltinės platintoju buvo utėlės, todėl kova su utėlėmis geto viduje vykdyta panašiai aktyviai kaip ir už jo ribų. Rudininkų g. 6. buvo surengtas netgi viešas utėlių „teismas“, kurio galutinė išvada, kad jas reikia naikinti dezinfekcinėse kamerose. Be švietimo, viena iš kovos su utėlėmis priemonių užrašyta Jakobo Genso pasirašytame įsakyme: „Nepateikus patvirtinimo, kad apsilankyta pirtyje rugsėjo mėnesį, duonos kortelės spalio mėnesį nebus išduodamos“. Dėmėtosios šiltinės atvejų skaičius Vilniaus gete svyravo nuo 20 iki 50 atvejų, tačiau tik keli iš jų atsirado pačiame gete – dauguma užsikrėtusių buvo iš darbo stovyklų.
Parengė VGŽIM muziejininkas – ekskursijų vadovas Mantas Šikšnianas
© Iš VGŽIM fondų