Muziejaus veiklos sritys |
← |
MISIJA
Drauge atrandame autentišką Lietuvos žydų pasaulį, saugome paveldą, mokomės iš istorijos ir kuriame bendrą ateitį.
VEIKLA
Vilniaus Gaono žydų Istorijos muziejus (VGŽIM) yra respublikinė biudžetinė įstaiga, kaupianti, sauganti, tirianti, restauruojanti ir eksponuojanti Lietuvos žydų istorinį, materialinį ir dvasinį paveldą, tradicinio ir šiuolaikinio žydų meno objektus, su Holokaustu susietus dokumentus ir daiktus.
Muziejus kaip žydų kultūrą ir tradicijas puoselėjanti institucija Lietuvoje turi senas tradicijas. Pirmąjį tokį muziejų Žydų senovės mėgėjų draugija įkūrė Vilniuje 1913 m.
Žydų muziejaus istorija |
| Žydų muziejus – kaip žydų kultūrą ir tradicijas puoselėjanti institucija – Lietuvoje turi senas tradicijas. Pirmasis žydų muziejus įkurtas Žydų senovės mėgėjų draugijos pastangomis 1913 m. Vilniuje. Tačiau ir draugija, ir muziejus veikė trumpai – iki Pirmojo pasaulinio karo. 1919 m. žymaus žydų rašytojo Š. An-skio (Šolomo Zainvilo Rapoporto) pastangomis draugija buvo atgaivinta ir pavadinta Lietuvos ir Baltarusijos žydų istorijos ir etnografijos draugija. Atkurtas ir žydų muziejus. 1920 m. Vilniaus žydų muziejus pavadinamas Š. An-skio vardu (po mirties). Lenkijai užėmus Vilniaus kraštą, Žydų istorijos ir etnografijos draugija veikė Kaune. Ji 1931 m. ir Lietuvos laikinojoje sostinėje įsteigė tokio pat pobūdžio žydų muziejų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą čia buvo per 3000 eksponatų, 6000 knygų ir kitų vertybių: laiškų, memuarų, istorinių žydų bendruomenės metraščių – pinkasim, per šimtą tūkstančių dokumentų, nuotraukų, laikraščių komplektų ir t.t. Vertingiausiais istoriniais dokumentais laikytini trijų Lenkijos ir Lietuvos karalių patvirtintų privilegijų žydams originalai (pergamentai). Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos, 1940 m. muziejus buvo perduotas Liaudies švietimo komisariatui, o 1941 m. gegužės mėnesį – LTSR Mokslų Akademijai. Kitas žydų muziejus Vilniuje įkurtas 1925 metais. Vilniuje įkurtame Žydų mokslo institute (JIVO) pradėjo veikti Teatro muziejus, vadovaujamas dailininkės Umos Olkienickos. Šio muziejaus rinkinių pagrindą sudarė mirusios žinomos aktorės Ester-Rochl Kaminskos asmeninis archyvas. JIVO bendradarbiai rinko medžiagą ir planavo steigti pedagoginį, dailės ir etnografijos, sporto, jidiš literatūros muziejus. 1940 m. atėjus Sovietų valdžiai daug žydų organizacijų likviduota. Sustabdyta žydų bendruomenės veikla, uždaryti laikraščiai ir žurnalai, institucijos, vartojančios hebrajų kalbą. JIVO institutas, Š. An-skio muziejus, Kauno istorijos ir etnografijos muziejus buvo perduoti Liaudies švietimo komisariato globai. Nepaisant represijų (dalies darbuotojų ir vadovų areštų ir pašalinimo iš darbo, priverstinio veiklos perorientavimo ir t.t.), šios institucijos, nors ir griežtai kontroliuojamos bei ribojamos, tęsė kūrybinį darbą. Prieš pat karą 1941 m. JIVO institutas dar spėjo surengti didelę parodą, skirtą 1915 m. mirusio žydų rašytojo Icchoko-Leibušo Pereco devyniasdešimties gimimo metinių jubiliejui. Net ir prasidėjus karui, šis istorinis bei kultūrinis darbas nesustojo. Žydų inteligentija gete mąstė apie tautos kultūrinio ir istorinio paveldo išsaugojimą. Geto kaliniai sunkiomis sąlygomis buvo raginami saugoti kultūrines ir istorines vertybes, joms kaupti ir saugoti įsteigtas muziejus. Renkami to meto dokumentai – vokiečių ir lietuvių valdžios žydus liečiantys įsakymai, įvairiausių įvykių, ypač žudynių, liudytojų pasakojimai ir pan. 1941 m. rugsėjo mėnesį naciai Vilniuje ir Kaune įsteigė Alfredo Rosenbergo štabo padalinius. Šis padalinys „tvarkė“, t. y. grobstė Lietuvos žydų meno ir kultūros vertybes, sunaikino didžiąją žydų kultūros palikimo dalį. Buvo nusiaubtos JIVO instituto, Strašuno ir Balošerio bibliotekos, Š. An-skio muziejus, Kauno istorijos ir etnografijos draugijos eksponatai. Vilniaus geto kalinių brigada („dvidešimtukas“), buvo verčiama talkininkauti Rosenbergo štabui. Šis dvidešimtukas ėmė gelbėti eksponatus. Šioje brigadoje dirbo Abromas Suckeveris ir Šmerelis Kačerginskis – būsimieji pokarinio Vilniaus žydų muziejaus steigėjai. Eksponatus padėjo gelbėti ir lietuvių inteligentai – Vilniaus universiteto docentė M. Abramovič, Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, rašytojas Kazys Boruta ir kt. Gete žmonės įrengė specialias slėptuves išgelbėtiems eksponatams. 1944 m., dar nesibaigus Antrajam pasauliniam karui, išvijus iš Vilniaus nacius, buvo atkurtas vienintelis visoje Sovietų Sąjungoje Žydų muziejus. Jame jau 1944 m. vasarą ėmė dirbti į Vilnių grįžę žydai. Nors valdžia nesuprato jų poreikio turėti savo muziejų, rugpjūčio pabaigoje leido prie Švietimo ministerijos sukurti Medžiagos rinkimo komitetą. Ir tiktai 1944 m. pabaigoje prie LTSR Kultūros ministerijos pradėjo veikti Žydų muziejus. Direktoriumi buvo paskirtas rašytojas Šmerjahu Kačerginskis. Jo butas ir tapo pirmąja muziejaus rezidavimo vieta. Muziejaus veikla nebuvo būdinga tokio pobūdžio institucijai. Jame ne tik renkamas ir saugomas žydų kultūros paveldas, bet ir grįžusių žydų adresai. Į muziejų ėjo ištisi laiškų srautai iš Sovietų Sąjungos ir įvairiausių pasaulio šalių. Žmonės teiravosi apie savo giminaičius ir pažįstamus, kurių didžioji dalis žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Muziejus tapo Vilniaus žydijos dvasiniu ir kultūriniu centru. Jame buvo diskutuojama visais žydams aktualiais klausimais, jo vadovybė kreipdavosi į aukščiausius valdžios organus kaip žydų atstovė. Muziejus įsikūrė Strašuno g. 6 (dabar Žemaitijos), kuriame iki karo buvo biblioteka, o karo metu – biblioteka ir geto kalėjimas. Būtent čia iš įvairiausių slėptuvių imta nešti išsaugotus kultūros lobius. Šis pokarinis Lietuvos žydų muziejus kaip kultūros centras pasirinko kelias veiklos kryptis: kaupė išlikusį žydiškos kultūros paveldą plačiąja prasme, rinko istorinę medžiagą ir rengė parodas; rūpinosi masinių žydų kapaviečių ir kitų šiai tautai reikšmingų istorinių bei kultūrinių vietovių įamžinimu. Iš skirtingų Vilniaus vietų muziejaus darbuotojai ir kiti entuziastai tempė arba vežimais vežė vokiečių nesunaikintą Lietuvos žydų palikimą. Tai buvo įvairiausios knygos, rankraščiai, laikraščių ir žurnalų komplektai, organizacijų, draugijų, JIVO, Vilniaus bendruomenės archyvai, ritualiniai reikmenys. Surinkti 47 įvairių skulptorių darbai, Manes Kaco, Makso Bando, Fefermano ir Mergošilskio paveikslų kolekcija. Nepaisant ką tik praūžusio karo, didžiulės Lietuvos žydų bendruomenės netekties, nemažai paslėptos medžiagos, ypač archyvinės, dar galima buvo aptikti rūsiuose, palėpėse, transporto mazgų patalpose, tačiau trūko fizinių jėgų atgabenti visa tai į muziejų. Sovietinių valdžios organų požiūris į šią neįkainojamą žydų istorijos ir kultūros medžiagą buvo atsainus, ji buvo pasmerkta sunaikinti ir dažnai tapdavo makulatūros perdirbimo fabrikų žaliava. Pirmoji muziejaus paroda atspindėjo tuo metu aktualiausią žydams klausimą ir buvo pavadinta „Žiaurus Lietuvos žydų naikinimas vokiečių okupacijos metu“. Vėliau įrengtos ekspozicijos, skirtos Vilniaus ir Kauno getams, Paneriams, žydų literatūros klasikui Šolom Aleichemui. Lietuvos TSR Ministrų Taryba 1949 m. birželio 10 d. nutarimu reorganizavo, o iš tiesų – likvidavo Vilniaus žydų muziejų. Jis tapo Vilniaus kraštotyros muziejumi. Visas sukauptas žydiškas palikimas išdalintas įvairioms įstaigoms: „kraštotyrinė medžiaga - Vilniaus kraštotyros muziejui; eksponatai, turintys revoliucinę reikšmę, - Valstybiniam istorijos-revoliucijos muziejui; eksponatai, turintys meninę vertę, - Meno reikalų valdybai; knygos – Lietuvos TSR Knygų rūmams; visą kitą inventorių perduoti Vilniaus bibliotekiniam technikumui“; archyvinė medžiaga buvo perduota Lietuvos Centriniam Valstybės archyvui. Muziejaus pastatas perduotas Kultūros ir švietimo įstaigų komitetui. Naujasis Vilniaus kraštotyros muziejus visiškai netenkino Lietuvos žydų poreikių, o jo rengiamos parodos („Vilniaus miesto pramonės laimėjimai pokariniame stalininiame penkmetyje“; „Vilniaus miesto kultūros palikimas pokariniame laikotarpyje“) neturėjo nieko bendro su šia tautine mažuma. 1989 m. rugsėjo 6 d. LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 177p po beveik penkiasdešimties metų Vilniuje buvo atkurtas Žydų muziejus. Pagrindinis tikslas – prikelti iš užmaršties Lietuvos žydų istoriją bei kultūrą, atskleisti tautos tragediją Antrojo pasaulinio karo metais. 1991 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 56p daugelis eksponatų grąžinti į ką tik atkurtą Lietuvos Valstybinį žydų muziejų. Tais pačiais metais Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus padovanojo išlikusius Kauno žydų istorijos ir etnografijos draugijos eksponatus. Šie eksponatai ir sudarė muziejaus rinkinių pagrindą. 1997 m., minint Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines, muziejus buvo pavadintas Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi, 2020-aisiais muziejus pavadintas Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejumi. |
Dabartinio muziejaus steigėja yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Muziejus atkurtas Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. rugsėjo 6 d. potvarkiu Nr. 177 p. 1991 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 56p į atkurtąjį Lietuvos Valstybinį žydų muziejų buvo gražinta dauguma eksponatų. Tais pačiais metais Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus padovanojo išlikusius Kauno žydų istorijos ir etnografijos draugijos eksponatus. Šie eksponatai ir sudarė muziejaus rinkinių pagrindą. 1997 m., minint Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines, muziejus buvo pavadintas Vilniaus Gaono vardu.
Muziejaus veiklos tikslai:
- derinti muziejinių vertybių kaupimą, saugojimą ir tyrinėjimą su informacijos visuomenei teikimu, jos švietimu;
- susieti Lietuvos žydų istorijos ir kultūros paveldo apsaugą su gyventojų kultūros bei švietimo poreikiais ir kultūros paslaugų teikimu.
Muziejus turi penkis filialus. Jie atskleidžia atskirus žydų istorinio, kultūrinio palikimo ir tragedijos aspektus:
- Samuelio Bako muziejus – didžiausias Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus padalinys, kuriame veikia Lietuvos žydų dailės, kultūros, istorijos ir judaikos ekspozicijos, vyksta kultūriniai ir edukaciniai renginiai, konferencijos, filmų peržiūros, diskusijos visuomenei aktualiomis temomis.
- Holokausto ekspozicija – Holokaustui ir jo istorijai Lietuvoje skirta paroda;
- Panerių memorialas – masinių žudynių vieta ir memorialas;
- Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus – žydų istoriją tarpukario ir nacių okupuotoje Lietuvoje atspindinčios ekspozicijos, memorialiniai kambariai (šiuo metu uždaryta);
- Būsimasis Žako Lipšico memorialinis muziejus Druskininkuose – Druskininkuose gimusio skulptoriaus Ž. Lipšico litografijų ekspozicija (uždaryta renovacijos darbams).
Muziejaus vykdomos veiklos kryptys
Kaupiamoji veikla – įvairių judaikos eksponatų paieška ir kaupimas muziejaus fonduose.
Muziejus:
- įsigyja, tiria ir sistemina muziejinę, istorinę ir meninę vertę turinčius eksponatus, formuoja muziejaus rinkinius, atspindinčius Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir meną;
- užtikrina sukauptų muziejinių vertybių apskaitą, tinkamas saugojimo sąlygas ir apsaugą, jų konservavimą ir restauravimą;
- kaupia informaciją apie Lietuvos žydų istoriją ir kultūrą atspindinčias muziejines vertybes, esančias kituose Lietuvos muziejuose, įstaigose bei privačiuose rinkiniuose.
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus rinkinį sudaro Lietuvos muziejuose (Lietuvos dailės muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Žydų muziejuje (1944-1949 m.)) ir archyvuose išsaugoti rinkiniai, muziejui dovanoti buvusios Kauno žydų istorijos etnografijos draugijos (1922-1941) rinkinių likučiai, išsaugoti Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Muziejaus rinkiniai nuolat papildomi įsigytais ar dovanotais eksponatais iš asmeninių archyvų bei privačių kolekcininkų.
Judaikos rinkiniai pagal muziejaus Statutą, atsižvelgiant į muziejinių vertybių išliekamąją vertę, suskirstyti į pagrindinį (apskaitos šifras - VŽM) ir mokslinį pagalbinį (apskaitos šifras - VŽMP) fondus.
Pagrindinio fondo rinkinius sudaro:
Buities apyvokos daiktai, ritualinių apeigų reikmenys, istorinės reikšmės daiktiniai eksponatai: metalas, medis, oda, keramika, brangieji metalai, tekstilė, kaulas ir kitos medžiagos.
| Raštija ir dokumentai: knygos, spauda, rankraščiai, afišos, dokumentai. |
| Raštijos rinkinius muziejaus fonduose sudaro kelios eksponatų grupės: knygos, spauda, rankraščiai ir afišos. Atskiras rinkinys reprezentuoja dokumentinę medžiagą. Unikalūs ir vertingiausi eksponatai šiose grupėse – Romų spaustuvės knygos ir getų dokumentai bei rankraštiniai dienoraščiai. Iš viso Romų spaustuvės leidinių fonduose priskaičiuojama per dešimt. Unikaliausi jų: Sefer menorat ha-maor (1844 m.), Jeruzalės ir Babilono Talmudai. Vienas seniausių muziejaus knygų rinkinyje saugomų spaudinių Lexicon hebraicum datuojamas 1789 m. Muziejaus fonduose saugomi ir kitų garsesnių Vilniaus spaustuvių leidiniai: Abraomo Cvi Rozenrkanco ir Mendelio Šriftzecerio, Abraomo Dvoržeco, Boriso Kleckino, Abraomo Cvi Kacelenbogeno. Unikalūs Rankraščių rinkinio eksponatai – Grigorijaus Šuro ir Zeligo Kalmanovičiaus Vilniaus geto dienoraščių bei Gerberio Kauno geto ir Piko Šiaulių geto dienoraščių rankraščiai. Dokumentinės medžiagos rinkinys apima Lietuvos žydų asmens dokumentus, tarp jų ir laikotarpio iki Holokausto. Holokausto faktą, be dienoraščių rankraščių, liudija fonduose saugomi Vilniaus ir Kauno getų žydų asmens dokumentai, šešiolika Vilniaus geto kultūrinės tematikos afišų ir kt. Spaudos rinkinyje priskaičiuojama keliolika laikraščių ir žurnalų jidiš bei hebrajų kalbomis pavadinimų: Di jidiše štime, Folkscaitung, Folksgezunt, Frimorgn, Undzere cait, Tog, Vilner emes, Der emes, Di voch, Ha-olam ir kt. |
| Vaizduojamoji ir dekoratyvinė dailė: grafika, tapyba, skulptūra, tekstilė, keramika, stiklas, oda, metalas. |
| Vaizduojamosios dailės rinkinius muziejaus fonduose sudaro tapybos, skulptūros ir grafikos eksponatų grupės. Vertingiausi eksponatai vaizduojamosios dailės rinkinyje: XX a. pirmos pusės Kauno meno mokyklos auklėtinių Zalės Bekerio, Černės Percikovičiūtės, išeivijos atstovų Makso Bando, Neemijos Arbit Blato, Mane Kaco kūriniai. Į rinkinį įeina ir garsiosios Vilniaus Ivano Trutniovo piešimo mokyklos bei kitų XX a. pirmos pusės Vilniaus meno mokyklų auklėtinų Žako Lipšico, Samuelio Bako, Benciono Michtomo, Isajos Kulvianskio tapybos kūriniai, Šeinos Efron, Hadasos Gurevič, Fanios Lev, Jehudos Epšteino, Aleksandro Bogeno grafikos darbai ir Marko Antokolskio, Iljos Ginsburgo, Natano Aronsono skulptūros. Dailės rinkinyje kaupiami ir šiuolaikinių, XX a. antros pusės – XXI a. pradžios, autorių Augustino Savicko, Adomo Jacovskio, Aleksandro Manusovo, Solomono Teitelbaumo, Dinos Portnovaitės tapybos bei Adasos Skliutauskaitės, Aleksandros Jacovskytės, Galinos Bleich grafikos darbai, Tamaros Janovos ir Romualdo Inčirausko skulptūros ir kt. Negausus taikomosios-dekoratyvinės dailės rinkinys išsiskiria unikaliais Minos Babenskienės gobelenais. |
| Josifo Šapiro archyvo rinkiniai. |
| 2004 m. muziejaus fondus praturtino Josifo Šapiro archyvas, padovanotas jo sūnaus Izaoko Šapiro. Kolekcininkas ir ekslibristas Josifas Šapiro (1921 – 2004) gimė Kaune. Jis buvo inžinierius, ilgą laiką dirbo Lietuvos poligrafijos įstaigose. Nors Šapiro nebuvo profesionalus dailininkas, tačiau jis sukūrė apie 175 ekslibrius, skirtus savo draugams ir artimiesiems, reguliariai dalyvavo daugelyje ekslibristų kongresų ir suvažiavimų. Labiausiai Šapiro išgarsėjo kaip įvairių objektų kolekcininkas. Apie jo, kolekcininko veiklą rašė ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Rusijos, Suomijos šalių spauda. Savo įvairių objektų kolekcijas Šapiro eksponavo Lietuvos, Rusijos ir kitų užsienio šalių miestuose. Už kolekcininko veiklą jis ne kartą buvo apdovanotas įvairiais medaliais ir garbės raštais. Josifo Šapiro archyvo eksponatus galima suskirstyti į kelias grupes: ekslibriai; daiktai; knygos, plakatai, afišos ir rankraščiai; fotonuotraukos, negatyvai ir atvirukai; vaizduojamoji ir taikomoji-dekoratyvinė dailė. Didžiausia ir vertingiausia ekslibrių kolekcija. Šapiro surinko tūkstančius ekslibrių, kurių dalis yra žydų tematikos. Tai bene didžiausia pasaulyje asmeninė ekslibrių kolekcija. Kolekcininkas susirašinėjo ir keitėsi ekslibriais su maždaug 300 korespondentų, todėl šioje kolekcijoje galima rasti ekslibrių iš įvairių pasaulio šalių: Bulgarijos, Čekijos, Estijos, Italijos, Latvijos, Rumunijos, Rusijos, Suomijos, Ukrainos, Vengrijos, Vokietijos ir kt. Didžiausia, žinoma, yra Lietuvos dailininkų ekslibrių kolekcija. Aktuali Šapiro sukaupta knygų, skirtų Lietuvos ir pasaulinei grafikai, kolekcija, kurią sudaro knygos, albumai, parodų katalogų. Yra knygų ir jidiš kalba. Šapiro taip pat kolekcionavo pašto ženklus, atvirukus, degtukų dėžučių etiketes, stiklo gaminius, akmenis, monetas ir kitus daiktus. |
Fotonuotraukos: nuotraukos, negatyvai, atvirukai.
Žako Lipšico memorialinis rinkinys.
Ekspozicinė veikla – nuolatinių ekspozicijų, kilnojamų ir nekilnojamų parodų rengimas.
Muziejuje veikia tokios parodos:
- Samuelio Bako muziejuje, Naugarduko g. 10, Vilniuje.
- Holokausto ekspozicijoje, Pamėnkalnio g. 12, Vilniuje.
- Istorijos ekspozicijose, Pylimo g. 4A, Vilniuje (šiuo metu ekspozicija uždaryta renovacijos darbams).
- Panerių memorialiniame muziejuje, Memorialo g. 15, Vilniuje.
- Žako Lipšico memorialiniame muziejuje, Šv. Jokūbo 17, Druskininkuose (šiuo metu ekspozicija uždaryta renovacijos darbams).
Veikiančios parodos – Samuelio Bako muziejuje, Naugarduko 10, Vilniuje.
Kilnojamos parodos – Jūs galite pasikviesti šias parodas į savo miestą.
- sudaro sąlygas viešam muziejuje saugomų muziejinių vertybių naudojimui: rengia nuolatines, laikinas, kilnojamas ir virtualias ekspozicijas, ruošia parodas bei kitus renginius (minėjimus, koncertus, susitikimus, pristatymus ir kt.) muziejuje, Lietuvoje ir užsienyje;
- pristato muziejų interneto svetainėje parodomis, virtualiomis ekspozicijomis.
Tiriamoji ir mokslinė veikla – archyvuose tiriama Lietuvos žydų istorija, kultūra bei jos naikinimas.
Muziejus:
- tiria ir sistemina įvairaus pobūdžio informaciją apie Lietuvos žydų istoriją, kultūrą ir Holokaustą;
- bendradarbiauja ir keičiasi informacija su kitomis mokslo ir kultūros institucijomis.
Edukacinė veikla – edukaciniai projektai su Lietuvos mokyklomis, kraštotyros muziejais ir kitų šalių kultūrinėmis institucijomis.
Muziejus:
Muziejus:
- kartu su švietimo įstaigomis rengia ir vykdo moksleivių lavinimo programas;
- prisideda prie darbuotojų, dirbančių su tam tikros rūšies muziejų rinkiniais, tobulinimo programų rengimo ir vykdymo;
- rengia specializuotas ekskursijas ir kitokio pobūdžio edukacines programas;
- teikia informaciją ar padeda ją surasti užsienyje gyvenantiems litvakams, ieškantiems savo šaknų.
Leidybinė veikla – periodinių leidinių, monografijų, skaitinių, dokumentų rinkinių publikavimas.
Muziejus:
Muziejus:
- rengia, leidžia ir platina su muziejaus veikla susijusius spaudinius ir informaciją elektroninėse laikmenose, publikuoja tyrimų rezultatus.
Autorinės teisės
Griežtai draudžiama be Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus leidimo interneto svetainėje www.jmuseum.lt esančią tekstinę ir grafinę informaciją naudoti ir platinti kitose interneto svetainėse ar žiniasklaidos priemonėse. Jeigu nenurodyta kitaip, visos autorinės teisės priklauso Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui.
Publikuojamos informacijos autorinės teisės priklauso fiziniams bei juridiniams asmenims, nurodytiems šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
Cituojant mūsų tinklalapyje skelbiamą informaciją būtina įdėti nuorodą www.jmuseum.lt.
Publikuojamos informacijos autorinės teisės priklauso fiziniams bei juridiniams asmenims, nurodytiems šalia tekstinės ir grafinės informacijos.
Cituojant mūsų tinklalapyje skelbiamą informaciją būtina įdėti nuorodą www.jmuseum.lt.
Visais klausimais dėl autorinių teisių ir www.jmuseum.lt esančios medžiagos panaudojimo kreipkitės el. paštu muziejus@jmuseum.lt
TURITE KLAUSIMŲ? Parašykite mums žinutę |
| ↑ | ← |
