Muziejaus kolekcijos

Trisdešimt veiklos metų 2019 metais minėjusio Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus rinkinių istorija siekia tarpukarį, tuomet žydai Vilniuje ir Kaune pradėjo rinkti, tirti ir saugoti Lietuvos žydų istoriją liudijančius artefaktus.
 

Dar XIX amžiuje prasidėjus tautų pavasariui Europos žemėlapyje radosi nacionaliniu pagrindu kuriamos valstybės. Tai skatino tautas domėtis savo istorija, kultūra, tyrinėti folklorą, kurti gimtąja kalba literatūrą ir meną. Susidomėjimasis žydų istorija ir kultūra paskatino vilniečius 1913 metais įsteigti Žydų senovės mylėtojų draugiją, po pusantrų metų – muziejų. Pirmojo pasaulinio karo metais sukauptas rinkinys ir eksponatai smarkiai nukentėjo, dalis kolekcijos saugumo sumetimais buvo išsiųsta į Maskvą. Po karo rašytojo ir etnografo Š. An-skio (tikrasis vardas Šloimė Rapoportas, (1863–1920)) pastangomis draugija atgaivinta, atkurtas muziejus. 1920 metais etnografui mirus muziejui suteiktas jo vardas.

Š. An-skio muziejuje buvo saugomos religinio ir pasaulietinio meno kolekcijos, žymių žydų asmeniniai daiktai, svarbūs istoriniai dokumentai, kaip ypač vertingas istorinis eksponatas buvo pristatomos LDK kunigaikščių žydams suteiktos privilegijos. Draugija iš savo kolekcijų leido rašytinio ir muzikinio folkloro rinkinius, publikavo istorinius straipsnius. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Š. An-skio muziejus turėjo per 3000 eksponatų, 6000 knygų, kitų vertybių. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje šiandien saugoma Š. An-skio muziejaus kolekcijos, taip pat Kaune 1922–1941 metais veikusios Žydų istorijos ir etnografijos draugijos Lietuvoje(toliau – ŽIEDL) eksponatų.Kaune kurį laiką su pertraukomis veikusi draugija 1931 metais įsteigė muziejų. Abi draugijos, tiek tuometei Lenkijai priklausiusio Vilniaus krašto, tiek tarpukario Lietuvos Kauno, iki pat Antrojo pasaulinio karo intensyviai rinko istorinę medžiagą ir kaupė archyvus.

Tarpukariu viena svarbiausių Rytų Europos žydų gyvenimą tyrinėjusių institucijų tapo 1925 metais Berlyne įsteigtas ir Vilniuje veikęs YIVO žydų mokslo institutas. Vienas svarbiausių YIVO tikslų buvo kaupti įvairių sričių kolekcijas, padėsiančias mokslininkams atlikti tyrimus. Buvo telkiama etnografinė ir istorinė medžiaga, sociologiniai ir ekonominiai duomenys. YIVO iš savo kolekcijų rengė įvairias parodas. Institute veikė Žydų teatro muziejus.

Visų šių draugijų, muziejų ir organizacijų veiklą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. 1940 metais per pirmąją sovietų okupaciją visos įstaigos buvo nacionalizuotos, rinkiniai perduoti sovietinėms institucijoms. Tačiau kur kas baisesnis likimas šias kolekcijas ištiko nacių okupacijos metais.
 

1940 metais nacistinės Vokietijos įsteigto Rozenbergo operatyvinio štabo (Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg, toliau – ERR) tikslas buvo kultūros vertybių grobimas iš nacių Europoje okupuotų teritorijų. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas judaikos artefaktams, juos naciai rengėsi eksponuoti pokariu planuotame steigti žydų tyrimų institute Frankfurte. 1941 metų vasarą nacistinės Vokietijos kariuomenei okupavus Vilnių ERR aptiko neįprastai gausų judaikos lobyną, kurio pagrindą sudarė M. Strašuno bibliotekos, Š. An-skio muziejaus ir YIVO kolekcijos.

Siekiant atrinkti išsaugotinas vertybes 1942 metais iš Vilniaus gete kalintų intelektualų buvo sudaryta Popieriaus brigada (jidiš k. Di papir brigade), jos vadovu paskirtas geto bibliotekos vadovas Hermanas Krukas (1897–1944), jo pavaduotoju – vienas YIVO vadovų Zeligas Kalmanovičius (1885–1944). Suprasdami judaikos vertybėms iškilusį pavojų ir siekdami kuo daugiau jų išsaugoti, Popieriaus brigados nariai nusprendė, kad išgelbėtoms vertybėms vis dėlto saugiausia bus Vilniuje. Tai, kas nebuvo paslėpta Vilniuje, nacių buvo išgabenta į Ofenbachą Vokietijoje. Paradoksalu, tačiau būtent nacių pagrobtų vertybių sandėlyje Ofenbache išliko nemaža dalis YIVO instituto ir M. Strašuno bibliotekos dokumentų ir knygų. Išlikusi kolekcija po karo perduota YIVO institutui Niujorke – Lietuvos žydų vertybės buvo atskirtos nuo savo genius loci.
 

1944 metais į Vilnių įžengus Raudonajai armijai ir naciams bėgant į Vakarus į miestą grįžo po Holokausto likę gyvi žydai. Saujelė žmonių, tarp jų – keli buvusios Popieriaus brigados nariai, pradėjo išgelbėtų, paslėptų, išsklaidytų vertybių paiešką. Mieste ir geto griuvėsiuose surinkti unikalūs žydų paveldo fragmentai – dokumentai, nuotraukos, rankraščiai, kiti artefaktai liudijo iki karo egzistavusį gyvenimą. 1944 metų liepos 25 dieną Meno reikalų valdybos viršininkas Juozas Banaitis (1908–1967) suteikė leidimą slėptuvėse rastas išgelbėtas vertybes perkelti į bendrą tuometį Abraomo Suckeverio (1913–2010) ir Šmerkės Kačerginskio (1908–1954) butą Gedimino prospekto 15-ame name. Tačiau atrandant vis daugiau išgelbėtų vertybių bute greitai ėmė stigti vietos. Reikėjo rasti patalpas, kuriose vertybes būtų galima tinkamai laikyti ir tyrinėti. Išlikę pastatai, kuriuose prieš karą buvo įsikūrusios žydų kultūros įstaigos, jau buvo naudojami kitoms reikmėms, vienintele neužimta erdve buvo likusi buvusi geto biblioteka. 1944 metų rudenį šiame pastate Žydų muziejų įsteigusių iniciatorių tikslas buvo atkurti į YIVO panašų institutą, kuris ne tik kauptų kultūros vertybes, bet ir atliktų mokslinius tyrimus, rengtų parodas. Darbuotojai rinko po Holokausto likusių gyvų žydų liudijimus ir rašinius apie gyvenimą getuose, rūpinosi žudynių vietų įamžinimu ir Vilniaus Didžiosios sinagogos įtraukimu į paveldo objektų registrą. Tačiau 1949 metais birželį, Stalino antisemitinės kampanijos įkarštyje, vienintelis Sovietų Sąjungoje veikęs žydų muziejus buvo uždarytas. Sukaupti rinkiniai ir eksponatai išdalyti Lietuvos muziejams ir archyvams bei išsklaidyti po pasaulį. Apie žydų istoriją, kultūrą ir tradicijas viešai nebuvo kalbama 40 metų.
 

Susiklosčius palankioms politinėms ir istorinėms aplinkybėms XX amžiaus 9 dešimtmečio pabaigoje vėl pradėta gaivinti Lietuvos žydų kultūrą. Atkūrus demokratinės Lietuvos valstybingumą atsirado galimybė viešai prabilti apie sunaikintą žydų kultūrą ir vėl burtis bendruomenei. Entuziastai, savanoriai keitė profesijas, iš naujo mokėsi ir užsiėmė Lietuvos žydų kultūros prikėlimu. 1989 metais rugsėjo 6 dieną vėl atkurtas žydų muziejus tapo po skirtingas institucijas išbarstytų Lietuvos žydų kultūros vertybių likučių paveldėtoju. 1997 metais minint Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines muziejus pavadintas jo vardu, o nuo 2020 metų balandžio vadinasi Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus (toliau – VGŽIM).
 

Atkurtas muziejus jau per trisdešimt metų pildo savo rinkinius naujais eksponatais, bendradarbiaudamas su Lietuvos žydų kilmės mokslininkais, menininkais, išlikusių po Holokausto Lietuvoje žydų ir jų palikuonių šeimomis, Lietuvos ir pasaulio kolekcininkais. Taip muziejaus Dailės rinkinyje atsirado Rafaelio Chvoleso kūrinių ir daiktinių eksponatų, Samuelio Bako, Jehošuos Kovarskio, Augustino Savicko ir Savickų dailininkų dinastijos tapybos darbų, Rhonos Gorvy grafikos. Muziejui mecenatų padovanota vertinga Cornelios Gurlitt litografijų ir piešinių kolekcija, giminaičių perduotas memorialinis Žako Lipšico, Bertos Kitroser-Lipšic ir Andrejaus Šimkevičiaus šeimos rinkinys. Ilgainiui šalia Fotografijos, Raštijos, Dokumentų, Dailės, Daiktinių eksponatų rinkinių atsirado ir Archeologijos rinkinys, kasmet pildomas nuo 2011 metų Vokiečių gatvėje mokslininkų tyrinėjamame Vilniaus Didžiosios sinagogos statinių komplekse aptinkamais radiniais.
 

Šiandien VGŽIM rinkiniuose esama per 40 000 eksponatų. Laike ir erdvėje klajoję eksponatai, kaip ir jau atkūrus 1989 metais muziejų renkami objektai, mena ir liudija skirtingas istorines epochas ir realijas.