Grigorijaus Šuro rankraštis nepanašus į tradicinį dienoraštį. Mat daugelis užrašų datuoti, tačiau žymėta ne pati įrašo data, o diena, kai atsitiko vienas ar kitas įvykis. Be to, Šuras nepasakoja pirmuoju asmeniu. Užrašus Šuras rašė rusų kalba, sąsiuviniuose, ant atskirų lapelių, kuriuos kartais perrašydavo į sąsiuvinius. Rašė jis slapta, dažnai rizikuodamas gyvybe Vilniaus gete ir stovykloje „Kailis“, į kurią pateko likviduojant Vilniaus getą. Grigorijus Šuras savo dienoraštį rašė ne tiek kaip asmeninės patirties liudijimą, bet daugiau kaip Vilniaus geto istoriją ateities kartoms, kad ši siaubinga istorija neprapultų užmarštyje. Panašu, kad jis planavo knygą, kuri kada nors turėtų būti išleista. Tai patvirtina išlikusios jo užrašų eilutės: „Manau, ne viską spėsiu pataisyti, perrašyti ir parengti spaudai. Tegu šitai padarys tas, kuris turės mano juodraščius, tegul atleidžia jis man už netvarkingumą, už tai, kas neįskaitoma ir padrika. Darbo sąlygos nebuvo normalios“ (cit. pgl. Grigorijus Šuras, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944, p. 20-21). Šiame herojiškame Vilniaus geto metraštininko darbe Grigorijui Šurui labai padėjo Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, kuri rizikuodama gyvybe slapta ateidavo į getą, į „Kailio“ stovyklos darbininkų blokus ir drauge su maistu geto kaliniams, atnešdavo Šurui sąsiuvinių ir rašalo. Ji labai palaikė Šurą, kad tik jis rašytų, o Šuras žinojo, kad jo prirašyti sąsiuviniai bus saugiai paslėpti. Ir nors pats Šuras, kaip ir daugelis kitų žuvo, bet jo užrašai išliko Onos Šimaitės dėka. Ji slapta prasiskverbė į Vilniaus getą ir paėmė Šuro prirašytus sąsiuvinius bei lapelius, kad juos paslėptų savo darbovietėje – Vilniaus universiteto bibliotekoje po grindimis. 1944 m. pavasarį Ona Šimaitė nacių buvo areštuota ir išsiųstą į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Ji išgyveno ir po karo apsigyveno Prancūzijoje. Iš ten ji parašė į Vilniaus žydų muziejų ir nurodė, kur paslėpė Šuro dienoraštį. Muziejaus darbuotojai rado Grigorijaus Šuro užrašus ten, kur ji ir nurodė. Likviduojant Žydų muziejų Vilniuje 1949 m, jo eksponatai buvo išdalinti kitiems Lietuvos muziejams, archyvams. Šuro užrašai atsidūrė Revoliucijos muziejuje. Iš Vilniaus geto pabėgusi, Holokaustą išgyvenusi Grigorijaus Šuro dukra Mirjam Šur Povimonskaja šeštojo dešimtmečio pradžioje sugrįžo į Vilnių iš Maskvos ir sužinojusi, kad tėvo užrašai pateko į Revoliucijos muziejų, pradėjo ieškoti galimybių gauti tėvo užrašų kopijas. Galiausiai jai pavyko: Mirjam prašymu Revoliucijos muziejuje buvusius Grigorijaus Šuro užrašus slaptai perspausdino ir jai perdavė pažįstama muziejaus darbuotoja. 1957 m. šias, mašinėle perspausdintas, Grigorijaus Šuro užrašų kopijas Mirjam išsivežė į Izraelį. 1989 m. Izraelyje apsilankęs Vladimiras Porudaminskis, Mirjam Šur Povimonskajos pusbrolis, gavo iš savo pusseserės Grigorijaus Šuro perspausdintų užrašų kopijas ir atsivežęs jas į Maskvą, pradėjo rengti spaudai. Remdamasis istorinių įvykių chronologija iš gautų fragmentiškų Šuro užrašų kopijų Porudaminskis sudarė vientisą tekstą, praleisdamas pasikartojančius ar sunkiai identifikuojamus fragmentus, apjungdamas juos pagal bendrą teksto logiką, užbaigdamas neužbaigtas vietas, suteikdamas tekstui stilistinį vientisumą. Kaip savo pratarmėje rašo Porudaminskis: „Mes nedvejodami taisėme knygos stilių, manydami, kad jos kalba neturėtų trikdyti skaitytojo, besigilinančio į šį sukrečiantį pasakojimą. Verčiant į kitas kalbas (to mes tikimės), mūsų siūloma tvarka palengvins vertėjo darbą, o patį vertimą darys tikslesnį. Rankraščių tekste rasdavome pasikartojimų, spragų, nebaigtų frazių ar užrašų apmatų. Suprasdami, kad taip susiklostė dėl baisių darbo sąlygų, redaguodami kiekvienu atveju stengėmės paisyti teksto logikos. Kartu iš teksto pašalintos ištęstos vietos, nepateikiančios naujų faktų, kliudančios stipriau išgyventi pasakojimą. Tam, kas mūsų padaryta, galbūt nepritartų autorius. Tačiau jeigu Grigorijus Šuras atsiprašo „to, kuris turės jo juodraščius“, tai ir mums negėda paprašyti jį atleisti, kad galbūt ne visais atvejais mokėjom apsieiti su jo juodraščiais pagal jo pageidavimą.“ (cit. pgl. Porudaminskij V., in Grigorijus Šuras, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944, p. 20-21). Šitaip Porudaminskio suredaguotas ir spaudai parengtas, vientisą pavidalą įgavęs Grigorijaus Šuro dienoraštis buvo išverstas į keletą kalbų ir publikuotas: 1997 m. – lietuvių kalba, 1997 m. – olandų kalba, 1999 m. – vokiečių kalba, 2002 – italų kalba. Originalo – rusų – kalba, Porudaminskio redakcijos Grigorijaus Šruro dienoraštis buvo publikuotas 2000 m.
Grigorijaus Šuro dienoraščio rankraščiai į VVGŽM fondus buvo perduoti 1998 m. iš Lietuvos valstybės centrinio archyvo (senas inv. nr. – FR-1390, ap. 1, b. 28,29.), kur jie pateko iš Revoliucijos muziejaus. Autentišką, VVGŽM fonduose saugomą Grigorijaus Šuro dienoraštį sudaro: 13 sąsiuvinių, 1 bloknotėlis ir per 300 įvairaus formato popieriaus lapų rankraščių.