HERMANO KRUKO TEKSTŲ VERTIMAI

Dažnai kaimynai Kloogos stovykloje manęs klausia, kam rašom tai tokiu sunkiu metu? – Kodėl ir kam...

,,, Jei mes vis vien jau neišgyvensime?

Nors žinau, kad esu pasmerktas ir laukiu savo eilės, tačiau manyje rusena mintis apie stebuklą.

Plunksna, kuri dreba mano rankoje, aš rašau ir registruoju viską ateities kartoms: nes ateis diena, kai kas nors ras siaubo lapelius, kuriuos rašau dabar.

Tada iš skausmo užlauš rankas, žvelgs į dangų negalėdamas patikėti mūsų kančiomis, ir tuomet šios eilutės taps paguoda ateities kartoms, nes aš, liudininkas, visa tai regėjau ir galėjau užrašyti, tiksliai užfiksuoti....

Man pačiam to nereikia, ateities kartoms palieku tai kaip liudijimą, ir privalau tai palikti, nors aš turiu mirti, tai turi paliudyti tai, ko aš nepaliudijau. Ir aš atsakau savo kaimynams: „Galimas dalykas, kad stebuklas mane išgelbės. Tačiau jei aš turėsiu mirti, mano siaubo metai, kuriuos aš palieku [aprašytus] pasauliui, neturi žūti su manimi. Aš rašau, nes tai yra paguoda siaubo valandą. Ateities kartoms aš palieku tai kaip liudijimą.

1944-03-24            

 

Traukia svarstyklės, traukia prie žemės, ir nėra nusiraminimo. Tuščia paširdžiuos, kūnas nusilpęs, kumščiai susilpnėję, kojos tarsi basliai – it švino pripildytos. Rankas lyg svarmenis tempia žemyn... Vis dėlto savisaugos jausmas neapleidžia. Jis atsiplėšia nuo žemės, sklando ore, svajoja, tave guodžia, įkalbinėja – savęs palaikymas gelbsti užplūdus gailesčiui! Tačiau yra Kloogoje troškimo išgyventi jausmas: nors ir išvargęs, iškankintas, veržiesi per užtvaras, sargybinius, spygliuotas vielas į pasaulį, į laisvę.

Ar daug ko aš noriu?

Nedaug ko noriu!

Seniai užmiršau dieną, kurią turėjau duonos. Šiandien duona iki soties – tai daina, poetų svajonė, ir mano...

 

Kai esu išalkęs, mano galvoje tik maistas ir maistas.

Maudžia šonus:

ką valgyti...

kaip valgyti...

Ir maistas tuomet tampa palaima, ko anksčiau niekada nebuvo.

Ir nuolat norisi valgyti ir valgyti, mintyse tik viena – maistas:

kada valgiau, maža ko turėjau valgyti?

Taip valgėme, kitaip tik apie maistą, maistą ir maistą.

Mintyse renkiesi kokį nors skanėstą, apžiūrinėji... užčiuopi, ragauji...

Ką reiškia – prisivalgyti?

Ar tikrai prisivalgyti!

Kažkada valgėme...

Kažkada, kažkada...

Stovykloje kurie stipresni, tie valgo ir ėda. Erzina visokių patiekalų kvapai. Akys it godūs žvėrys pasisavina, praduria kiekvieną gabalėlį.

O kai jau iš tiesų ką nors nugriebiu pavalgyti, o varge, ne valgau, o šlamščiu nesustodamas, tarytum tai gali pabėgti. Valgau ne tik burna, valgo mano akys, rankos dreba, pirštai kaip šakaliai: kas mano, tai mano – niekas negaus!.. Ir rankos virsta letenomis, dantys – iltimis, kurios drasko, kandžioja, smulkina maistą – klaiku žiūrėti. Taip drasko žvėris, vilkas miške, kaip laukinė banda prie maitos. Nevalgau, neryju. Baisu prisiminti, alkis veržiasi iš mano esybės, rankos virsta letenomis, dantys – iltimis, kurios mala ir mala – kraupu net žiūrėti... O kai jau pavargstu ir artėju prie pabaigos, tuomet man darosi gaila to gabalėlio, kurį suvalgiau. Iš lėto tyliai kramtau ir kramtau kaip vaikas saldėsį... Rankos dreba, stingsta pirštai: kas mano, to niekas negaus! Ir rankos virsta letenomis, dantys – iltimis, kurie drasko, kandžioja. Vyksta medžioklė: varymas, susirėmimas, akys aštrios lyg durklai, rankos-letenos, dantys-iltys, burna šiek tiek pražiota.

Išsikankinęs, išsidraskęs, prakaito lašais ant kaktos baigi pavargęs it bitė, perpildytas tarsi taurė krinti lyg didvyris mūšio lauke.

Tada užplūsta kiti sapnai apie maistą: kažkada ir kaip valgyta, ir taip, ir kitaip. Ir driekiasi sapnai apie įvairius patiekalus, prisivalgymą...

Kaip žvėris, kaip laukinis, yra tik vienas dalykas, tik šventas dalykas – maistas.

1944-03-13

 

Mes einame žingsnis po žingsnio susieti likimo. Mes velkamės verčiami iš paskutinių jėgų. Ar ilgai mums tai tęsis? – Sunku pasakyti.

Esame vergai ir siejame savo likimą jau su Klooga. Mes einame įsitempę į laiko dirvą.  

Mes ariame žemę ir maudomės prakaite, o kraujas varva iš žaizdų, iš akių – mes einame žingsnis po žingsnio nuolat plakami... Mes gyvename avansu ir mirštame agonijoje. Mes krintame kaip jaučiai prie vežimo. Mes krintame kaip musės, mes krintame kaip vorai voratinklyje žingsnis po žingsnio, kaip vergai ir kaip užtvaros.

Daina sena kaip pasaulis: kaip įkinkyti kinkinyje per kartas ir pasaulius sukaustyti žmonės, kurie velkasi, ir žmonės, kurie ... engia.

1944-05-02