APIE HERMANO KRUKO DIENORAŠTĮ IR UŽRAŠUS |
← |
Hermano Kruko (1897–1944), rašytojo ir žurnalisto, Vilniaus geto bibliotekos ir statistikos tarnybos vadovo, geto archyvo ir muziejaus kūrėjo, žydų kultūrinių vertybių gelbėtojo ir Vilniaus geto metraštininko dienoraštis ir užrašai yra vienas detaliausių kasdienio, asmeninio ir visuomeninio gyvenimo aprašymų, parašytų per Holokaustą neturint galimybės numatyti ateities. Hermanas Krukas savo dienoraštyje, užrašuose ir beletrizuotose geto kronikose, kurias rašė tuo pačiu metu kaip ir Vilniaus geto dienoraštį, sąmoningai nesistengė aprašyti savo gyvenimą, bet norėjo įamžinti kiekvieną žydų egzistencijos ir žūties momentą nacių okupacijos metais. Krukas rinko įvairius dokumentus – vokiečių įsakymus, oficialią geto statistiką, geto taisykles ir publikacijas, ištraukas iš laikraščių, asmeninius laiškus, liudytojų pasakojimus, etc. – ir dažnai jais rėmėsi aprašinėdamas kasdienius įvykius. Įrašai dienoraštyje atitinka įvykių datas, dalį informacijos sudaro įvairių liudytojų pasakojimų santraukos ir paties autoriaus įvykių refleksijos. Vilniaus gete dienoraštis buvo rašytas ranka ir spausdintas mašinėle trimis kopijomis.
Nepaisydamas sunkaus kasdieninio fizinio darbo, bado ir nežmoniškų gyvenimo sąlygų Kloogos koncentracijos stovykloje, kur buvo deportuotas 1943 m. rugsėjį, Hermanas Krukas teberašė savo kroniką dienoraščio, etiudų ir eilių forma. 1944 m. rugpjūčio 22 d. perkeltas į Lagedžio koncentracijos stovyklą jis nenuilsdamas tęsė istoriko metraštininko darbą iki pat priešpaskutinės savo gyvenimo dienos. Paskutinį sakinį savo dienoraštyje Krukas parašė 1944 m. rugsėjo 17 d. – dieną prieš savo ir visų kitų Lagedžio koncentracijos stovyklos kalinių žūtį.
Hermano Kruko liudijimas ateities kartoms išliko. Didžioji jo dienoraščio ir užrašų dalis buvo išsaugota išgyvenusiųjų žydų kultūros gelbėtojų ir geto partizanų pastangomis. Grįžę į Vilnių geto partizanai surado Vilniuje paslėptus Kruko dienoraščio puslapius. Vilniaus geto dienoraštį papildė ir per stebuklą išlikę Hermano Kruko tekstai, rašyti koncentracijos stovyklose. Žūties išvakarėse Lagedžio koncentracijos stovykloje Krukas draugų akivaizdoje paslėpė savo rankraščius. Vienas tų draugų buvo Nisanas Anolikas, jis išsigelbėjo, surado paslėptus Kruko rankraščius ir parvežė juos į Vilnių.
Po karo atskiromis dalimis atrasti Hermano Kruko užrašai ilgainiui buvo išblaškyti po pasaulį: dalis užrašų išgabenti į Izraelį, į Morešet institutą, dalis pateko į JIVO archyvą Niujorke, dalis liko Vilniuje, pokariniame Vilniaus žydų muziejuje. 1949 m. sovietams uždarius Vilniaus žydų muziejų, Kruko dienoraščio fragmentai ir užrašai, drauge su kitais muziejaus dokumentais, pateko į archyvą (LCVA inv.nr. FR 1390 Ap. 1 b 58-73).
1961 m. JIVO institutas Niujorke publikavo dalį Kruko Vilniaus geto ir koncentracijos stovyklų dienoraščio originalo jidiš kalba. Leidinio redaktorius M. Bernšteinas ir Kruko brolis Pinchas Švarcas atkūrė Hermano Kruko tekstus, nustatė ir paaiškino minimus vardus, įvykius bei aliuzijas į juos. Mat rašydamas dienoraštį, ypač beletrizuotas geto kronikas, Krukas neretai vardus bei pavardes, vietovardžius rašė šifruotai (pvz., pavardes pradėdamas nuo galūnės šaknies link, žmonių vardus ir pavardes žymėjo tik inicialais, vietovardžius šifravo pateikdamas panašias, bet ne identiškas tikrajai formas: Vilnius rašė Vilmenas, etc.). 1961 m. leidinyje buvo kliautasi daugiausia rankraščiais, kuriuos Krukas padiktavo sekretorei Vilniaus geto bibliotekoje. Per tris šimtus Kruko dienoraščio puslapių buvo atsiųstą į JIVO 1948 m. 380 p. iš Vilniaus, per šimtą atvežta iš Jad Vašem Jeruzalėje.
2002 m. Benjaminas ir Barbara Harshavai išleido į anglų kalbą išverstą praplėstą Hermano Kruko dienoraštį, papildydami jį iš kitų šaltinių surinktais nepublikuotais tekstais, kuriuos atkūrė šifruodami neretai padrikus ir fragmentiškus po pasaulį išblaškytus Hermano Kruko tekstų puslapius. Kruko dienoraščio vertimo į anglų kalbą leidėjai Morešet archyvuose Izraelyje rado 101 p. Kruko rankraštį, kuriame buvo sužymėtas turinys. Matyt, Krukas jį laikė atskirai, kad galėtų atkurti dienoraštį, jei pastarasis dingtų. Taip pat tikėtina, kad šis turinys iškeliavo drauge su Kruku į Kloogą, nes jis buvo rastas drauge su užrašais iš Kloogos ir išsaugotas Izraelyje. Taip pat vertimo į anglų k. leidėjai įdėjo trūkstamus pavadinimus, kad dienoraštis taptų vientisas. Nors kaip įvadiniame tekste apgailestauja knygos leidėjai, jiems taip ir nepavyko atkurti visų išlikusių sunkiai išskaitomų fragmentiškų Hermano Kruko tekstų, jie atkūrė visų penkerių metų Hermano Kruko Holokausto kroniką, kurią jis rašė nuo Varšuvos žlugimo 1939 m. iki priešpaskutinės savo gyvenimo dienos, kai buvo nužudytas Estijoje 1944 m. rugsėjo 18 d. Šis kapitalinis veikalas, pavadinimu Herman Kruk „Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos. Vilniaus geto ir stovyklų kronikos, 1939–1944“ buvo išverstas į lietuvių kalbą ir publikuotas 2004 m.
1998 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas grąžino iki tol jo žinioje buvusius Hermano Kruko dienoraščio fragmentus ir užrašus Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui.
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus fonduose saugoma per 300 rankraštinių ir mašinėle spausdintų Hermano Kruko užrašų puslapių, rašytų skirtingo formato įvairaus tipo popieriuje. Ne visi autoriaus datuoti. Dažnai rankraščiai sunkiai šifruojami. Vienus galima kvalifikuoti kaip dienoraštį, kitus kaip eiles proza, beletrizuotas miniatiūras, kai kuriuos kaip istorinius tekstus, kitus kaip pastabas, komentarus, rankraštinių ir spausdintų dokumentų kopijas. Tai Vilniaus geto dienoraščio fragmentai, statistiniai duomenys, beletrizuotos geto kronikos, taip pat rankraščiai iš Kloogos ir Lagedžio koncentracijų stovyklų.
VVGŽM fonduose saugomos šios beletrizuotos geto kronikos – tikrus Vilniaus geto įvykius ir aktualijas aprašantys apsakymai ir miniatiūros, kurias Hermanas Krukas rašė tuo pat metu kaip ir Vilniaus geto dienoraštį: „Katės“, „Šeši pakarti Vilniaus gete“ (1942 m. rugpjūtis), „Skylės“, „Geto pogrindis“, „Kilpa“, „Nelaimės paminklas“. Šiomis beletrizuotomis geto kronikomis Krukas norėjo spalvingai perteikti geto realybę. Mat Krukas puoselėjo ne tik metraštininko talentą, bet turėjo ir beletristo aspiracijų realybę pavaizduoti ne tik geto metraštininko plunksna. Vilniaus gete kurtoms beletrizuotoms geto kronikoms stilistiškai atliepia Kloogoje proza kurtos eilės. Kloogos koncentracijos stovykloje rašytose poemose proza „Ateities kartoms“, „Variacijos bado tema“, „Memento mori!..“, „Žingsnis po žingsnio“ atsispindi autoriaus dvasinių ir fizinių jėgų mobilizacijos kolizijos, siekis perteikti ir palikti ateities kartoms jo paties ir kitų koncentracijos stovyklos kalinių desperatiškus siekius nehumaniškoje aplinkoje išlikti žmogumi. Pagrindinis Hermano Kruko tikslas ir paskutiniųjų kančios persmelktų gyvenimo metų leitmotyvas buvo egzistencinis siekis palikti istorinį testamentą ateisiančioms kartoms. Ši intencija nuolatos iškyla Kruko raštuose ir pasikartoja įvairiomis išraiškomis. Jis tarytum žinojo, šventai tikėjo, kad visa tai, ką jis rašo, išliks. Kartu su Kruko užrašais, paslėptais Vilniaus geto griuvėsiuose, buvo rastas raštelis: „ Tiems, kurie surastų šią medžiagą! / Čia surinkta medžiaga – kronika su visais dokumentais, rankraščiais ir kitais tekstais – buvo renkama, rašoma ir saugoma sunkiausiomis mano gyvenimo dienomis, nuo 1941 m. iki 1943 m. Prašau garbingą šios medžiagos suradėją gerbti mano norą – išsaugoti šią medžiagą ir rūpestingai persiųsti ją mano draugams ar giminėms“. Tarp koncentracijos stovyklose rašytų dienoraščio puslapių rastas Kruko eilėraštis „Ateities kartoms“, kuriame Krukas rašo: „(...) Bet jei aš žūsiu, mano liudijimas neturi žūti kartu su manimi – aš tai palieku ateičiai. Rašau, nes aš turiu rašyti – tai paguoda siaubo valandą. Šį liudijimą aš palieku ateities kartoms. 1944 m. kovo 24 d.“
| ↑ | ← |
