EMANUELIS IR DANIELIS LUBOCKIAI

 

Danielis gimė 1920 m., Emanuelis – 1922 m.[i] Jų tėvas Boruchas Lubockis buvo žinomas Vilniaus pedagogas[ii], kaip ir dėdė Davidas, kuris, be to, aktyviai bendradarbiavo su JIVO.[iii] Broliai Lubockiai su šeima gyveno Vilniuje. Kaip prisimena buvusi Emanuelio klasės draugė, vėliau geto pogrindžio bei partizaninio pasipriešinimo bendražygė Fania Brancovskaja[iv], iki karo jie „gyveno netoli Kotrynos bažnyčios, Moniuškos paminklo – skersgatvyje, kuris veda į Šv. Ignoto gatvę, name su balkonu (Benediktinių g. 2 – A. N. R.). [...] Pamenu, praeidavau pro ten, šalia jų balkono, ir Imka sakydavo: „Mačiau tave prabėgančią.“ Aš greitai lakstydavau.“ Imka, arba Ima, – taip draugai vadino Emanuelį, o jo brolį Danielį – Danka. Tokiais vardai juos savo prisiminimuose vadina Fania Brancovskaja, Rachilė Margolis ir Abromas Suckeveris.

Imka ir Danka mokėsi Sofijos Gurevič gimnazijoje, buvusioje Aguonų g. 5, kuri ketvirtajame dešimtmetyje buvo reorganizuota į septynmetę bendrojo lavinimo žydų mokyklą. Baigę šią mokyklą, jie perėjo į Vilniaus žydų realinę gimnaziją, buvusią Rūdninkų g. 6. Piešimą ir rankdarbius jiems dėstė žymus dailininkas Jakovas Šeras. Kaip prisimena Fania, „Mes darėme rankdarbius iš medžio (pjaustinėjome, poliravome, gaminome įvairius objektus), stiklo, siuvome, kasmet rengėme mūsų darbų parodas.“[v] Galbūt tai, kad jų mokytojas buvo toks dailininkas kaip Jakovas Šeras, prisidėjo prie Imkos Lubockio polinkio į menus. Fania atsimena, kad „Imka labai gražiai drožinėjo iš medžio. Pamenu, mokykloje iki karo jis padarė tokią pypkę su keturiais (o gal trimis) atvaizdais iš šonų – Marksu, Engelsu, Leninu, ir dar gal kas ketvirtas buvo (o gal tik trys).“[vi]

Vilnių okupavus naciams, Lubockių šeima buvo uždaryta Vilniaus gete. Kaip prisimena B. Šubas, Imka ir Danka dalyvavo kuriant Plastinį Vilniaus planą. Imkos indėlį į šį darbą patvirtina ir F. Brancovskaja: „Žinau tik tiek (tiesa, ne šimtu procentų), kad mano draugas Imka, su kuriuo aš mokiausi vienoje klasėje, dalyvavo Plastinio Vilniaus plano [kūrimo] darbe,“ ir priduria dar vieną labai įdomų faktą: „Vilniaus geto emblema, susidedanti iš hebrajiškų raidžių VG (Vilner geto) – tai taip pat Imkos Lubockio darbas. [vii]

Taigi prieš pat karą Vilniaus realinę gimnaziją baigusiems broliams Imkai ir Dankai po kelerių metų buvo lemta vėl sugrįžti į savo senosios mokyklos pastatą Rūdninkų g. 6, kur dailės, drožinėjimo bei kitų menų juos mokė dailininkas Jakovas Šeras, ir panaudoti tada įgytus gebėjimus bei įgūdžius gaminant Plastinį Vilniaus planą. Mat gimnazijos patalpose Rūdninkų g. 6 geto laikais buvo įsikūręs Judenratas ir dalis geto dirbtuvių. Kaip minima įvairiuose šaltiniuose, būtent ten buvo kuriamas ir Plastinis Vilniaus planas. Fania Brancovskaja pasakoja, kad prieš karą mokyklos kieme buvo dirbtuvės. „Taigi gal tos dirbtuvės buvo panaudotos ir maketo gamybai.“[viii]

Vilniaus gete broliai Lubockiai įsiliejo į geto pogrindininkų veiklą, buvo FPO (Jungtinės partizanų organizacijos) nariai. Į istoriją Imka ir Danka Lubockiai įėjo kaip narsūs Vilniaus geto ir partizaninio judėjimo kovotojai. Abromas Suckeveris savo prisiminimuose apie Vilniaus geto ir partizaninio judėjimo kovotojus rašo: „Tebūna paminėti vardai dviejų brolių – Danios ir Imos Lubockių, Borucho Lubockio sūnų. Per kovas gete Dania pateko į fašistų rankas. Dešimt dienų jį tardė ir kankino gestape. Iš ten jis prašė gete buvusių tėvų atsiųsti jam nuodų. Aš atsimenu, kaip visiškai palūžęs mokytojas Lubockis atėjo pas mane patarimo, kaip elgtis. Jo žmona buvo už tai, kad sūnui perduotų nuodus, kad jis nekentėtų kankinamas. Bet tėvas negalėjo ryžtis savo rankomis nunuodyti savo sūnaus. Praėjo keletas dienų ir Dania pasirodė gete. Kai jį vedė įvykdyti mirties nuosprendį, jaunajam kovotojui pavyko pabėgti. Gete jį patikimai paslėpė. Bet neilgai džiaugėsi tėvai. Likviduojant getą juos sučiupo Kitelis. Dankai pavyko pasprukti ir prasigauti pas partizanus į mišką. Ten jis susitiko savo brolį Imą, kuris su partizanų grupe išsigelbėjo išeidamas iš geto per kanalizacijos vamzdžius. Dania tapo būrio „Už pergalę“ trečiosios grupės vadu, pasižymėjo ypatinga narsa. Jis degė keršto troškimu, tiesiog negalėjo nusėdėti vietoje ir nuolatos ėjo vykdyti užduočių. 1943 m. gruodžio gale Dania, sužinojęs, kad vienoje gyvenvietėje pasirodė svarbus gestapo agentas, nutarė, kad su grupe partizanų turi jį sučiupti. Kai jie apsupo namą, kuriame buvo užsibarikadavęs nacis, staiga pasigirdo šūvis ir Dania nukrito. Sunkiai sužeistą jį parnešė į stovyklą ir ten jis mirė.

Tą pačią dieną su grupe partizanų iš įnirtingo mūšio sugrįžo Ima. Kaip tik tada, kai stovykloje laidojo jo brolį. Berniukas pasirėmė savo šautuvu, stovėjo ant šviežiai iškasto smėlio ir karštos ašaros byrėjo į kapą. Po keleto dienų Ima su partizanų grupe išvyko naikinti priešų telegrafo linijos. Pasirodė, kad vienas stulpas buvo užminuotas. Pasigirdo sprogimas ir Ima drauge su keliais kovotojais buvo tiesiog sudraskytas į gabalus. Abu broliai amžiams nurimo gūdžioje Rūdninkų girioje.“ [ix]  Suckeveris užsimena, kad Danka žuvo gruodžio gale, o Fania Brancovskaja atsimena ir konkrečią Dankos žūties datą: „Tai juk tokia įsimintina data – 1943 m. gruodžio 31 d. – Naujųjų metų išvakarės.“ Kaip savo prisiminimuose rašo kita Dankos draugė ir bendražygė Rachilė Margolis, „Danką, vykdant užduotį, klaidingai palaikę jį priešu, atsitiktinai nušovė patys partizanai.“[x]Ima Lubockis, pasak Fanios. žuvo daug vėliau nei brolis – maždaug 1944 m. birželį: „Imka žuvo jau po gegužės, nes pamenu, jau buvo šilta. Jis buvo kitame būryje nei aš, bet jis pas mus ateidavo. Žinau, kad jų grupė susprogdino transformatorinę, bet vokiečiai ją atstatė ir užminavo. Todėl Imka su draugais buvo priversti antrą kartą eiti atlikti tos pačios užduoties ir ten žuvo.“[xi] Danka ir Imka giliai įsirėžė draugų ir bendražygių atmintyje: „Štai jis [Imka] prieš mane. Jis daug aukštesnis už Danką ir jo veidas toks mielas, visas jis „mūsiškis“, senas draugas“.[xii]

---