BARUCHAS ŠUBAS

 

Gimė 1924 m. Vilniuje Chabad Liubavič chasidų šeimoje. Prieš karą su šeima, mama Riva, tėvu Jozefu, seserimis Cipora, Rachele ir broliuku Šmuliu, gyveno Vilniuje, Sodų g. Tėvai turėjo popieriaus verslą, aprūpino popieriumi aplinkinius štetlus[i]. Vilniuje gyveno ir visa didelė Barucho giminė – seneliai, tetos, dėdės ir daugybė pusbrolių, pusseserių. Kaip prisimena Baruchas, „Mūsų šeima buvo didelė ir nieko joje netrūko, gyvenome ramų ir harmoningą gyvenimą“. „Šeštadieniais su visa šeima eidavome lankyti senelių, mamos tėvų, ir didelės jos giminės, gyvenusios Šnipiškėse. Kadangi būdavo Šabatas ir važiuoti negalėdavome, tai eidavome ilgai ir tokį patį kelią grįždavome atgal. Kai lankėme senelius, tai kartu su jais melsdavomės Šnipiškių sinagogoje, kuri buvo priešais senelio namą.“[ii] Būdamas mažas Baruchas lankė chederį, jį baigęs, studijavo Chabad Liubavič chasidų ješvoje. Vėliau mokėsi Vilniaus žydų gimnazijoje, aukštojoje technikos mokykloje studijavo mechaninę inžineriją.

Gyvenimas buvo puikus iki 1941 m. birželio, kai Vilnių okupavo vokiečiai. Laimingas, idiliškas gyvenimas staiga dingo. Žydai buvo masiškai žudomi Paneriuose, o tie, kurie išgyveno, 1941 m. rugsėjo pradžioje buvo uždaryti gete. Baruchas atsimena, kaip tėvas visus suruošė, kiekvienas turėjo leidimą pasiimti po vieną lagaminą, bet visi stengėsi pasiimti visko kuo daugiau. Vaikai norėjo išsinešti suvenyrus ir knygas, bet tėvas paaiškino, kad neįmanoma visko išsinešti, ir jie galiausiai pasiėmė tik šiltų drabužių ir maisto[iii]. Iki 1942 m. didžioji dalis gausios Barucho giminės ir daugybė draugų buvo nužudyti. Barucho tėvai matė, kaip žudo visus, vieną po kito, ir suprato, kad gete stikliumi pradėjęs dirbti tėvas, gavęs „geltonąjį leidimą“ privalės registruoti tik du savo vaikus iš keturių. Tėvai nutarė pasilikti mažuosius ir išgelbėti vyresniuosius – Baruchą ir Ciporą, kuriems padėjo pabėgti į Radaškovičių miestelį Baltarusijoje. 1942 m. kovo 11 d. Radaškovičių miestelio žydai taip pat buvo išžudyti, drauge su kitais 840 žmonių žuvo ir 19-metė Barucho sesuo Cipora. Baruchui pavyko išsigelbėti ir 1942-ųjų birželį grįžti į Vilniaus getą.[iv] Kurį laiką Baruchas neturėjo darbo, o tai gete buvo pražūtinga. Jis negalėjo eiti į Darbo biržą, nes nebuvo registruotas Vilniaus geto gyventojas. Baruchui padėjo jo draugas, buvęs vyresnių gimnazijos klasių mokinys Gabrielis (Gabikas) Sedlis. Jis pasisiūlė padėti Baruchui įsidarbinti Plastinio Vilniaus plano kūrimo grupėje. Praėjęs nuodugnią šio projekto vadovo G. Guchmano patikrinimą, Baruchas buvo priimtas į darbą. Jis pateko į Floros Rom vadovaujamą jaunimo grupę, kuri gavo leidimus vaikščioti po miestą, kad galėtų piešti Vilniaus pastatus, o grįžus į darbo vietą, juos išdrožti iš medžio. Kaip prisiminė Baruchas, vaikščiojant po Vilnių ir paišant įvairias vietas, jį labiausiai traukė Žaliasis tiltas ir Šnipiškės – vietos, kuriose jis lankėsi laimingos vaikystės ir jaunystės metais, kur gyveno jo seneliai ir daugybė tuo metu jau nužudytų giminaičių. Atlikdamas oficialų Plastinio Vilniaus plano darbą, Baruchas drauge su keliais kitais draugais iš savo vadovų gavo ir kitą užduotį – slapta nuo vokiečių parengti Šulhoifo maketą, kuris turėjo įamžinti Vilniaus sinagogų atminimą. Šulhoifo maketo gamybą jie turėjo laikyti didelėje paslaptyje, o tai nebuvo lengva, nes vokiečiai galėjo bet kada ateiti patikrinti jų darbo. Nepaisant didelio slaptumo dalis Šulhoifą vaizdavusių medinių modelių buvo eksponuoti geto teatre surengtoje parodoje. Šubas prisimena: „Mane nustebino ir suerzino organizatorių kvailumas. Mūsų, darbuotojų prašė saugoti paslaptį, o patys dabar atvirai vidury dienos išeksponavo mūsų kūrinį.“[v]

Darbas prie Plastinio Vilniaus plano, suteikęs galimybę gana laisvai vaikščioti po miestą, padėjo Baruchui įgyvendinti ir vieną svarbiausių jo siekių – prisidėti prie geto pogrindžio ir partizanų. Kaip prisiminė Baruchas, pogrindininkai nenorėjo jo priimti, nes jis nebuvo gete nuo pat pradžių ir nebuvo jokios organizacijos narys, o tai reiškė, kad toks žmogus galėjo būti šnipas. Baruchas susirado bendramintį draugą, ir jie „įsteigė dviejų pogrindį“. Jie nutarė įsigyti ginklų. Baruchui pasisekė, kad dirbdamas Plastinio Vilniaus plano grupėje turėjo galimybę nevaržomas vaikščioti po miestą, užmegzti nelegalių ryšių ir rasti būdų gauti pinigų. Nors visa tai buvo labai pavojinga, bet draugams pagaliau pasisekė surinkti 30 auksinių rublių carinėmis monetomis ir įsigyti du pistoletus. Įsigijus ginklų, jų padėtis radikaliai pasikeitė ir jiems buvo leista įsilieti į pogrindininkų gretas.[vi] 1943 m. rugsėjo pradžioje, dvi savaites iki Vilniaus geto likvidavimo, Baruchas su Vilniaus geto pogrindžio grupe pasitraukė į miškus pas partizanus. Sugrįžęs į Vilnių 1944 m. liepą sužinojo, kad visa jo šeima išžudyta – mama su seserimi ir mažuoju broliuku Paneriuose, o tėvas prieš pat pasitraukiant vokiečiams iš Vilniaus – HKP darbo stovykloje. Ten Baruchas rado savo tėvo palaikus. „Tai buvo siaubingas momentas. Eini tarp kūnų, kurie guli vienas šalia kito ir staiga pamatai savo tėvą. Mano tėvas laikė rankoje suspaudęs laiškelį, kuriame jidiš kalba buvo parašyta: „Jeigu kas nors pamatys mano sūnų, tepasako jam, kad jis atkeršytų.“[vii]

1945 m. Baruchas Šubas atvyko į Erec Izraelį ir įsiliejo į organizacijos Hagana veiklą, Izraelio Nepriklausomybės karo metu tarnavo techniku oro pajėgose. Po kelių metų pradėjo dirbti El Al oro linijų bendrovėje, tapo vyriausiuoju skrydžių inžinieriumi.

Prisimindamas prieš daugelį metų Vilniuje savo nužudyto tėvo delne rastą žinutę Baruchas Šubas sako: „Aš esu Partizanų, pogrindžio kovotojų ir geto sukilėlių organizacijos Izraelyje pirmininkas, Išgyvenusiųjų Holokaustą organizacijų centro Izraelyje valdybos narys, užsienio organizacijų narys, aš dalyvauju kongresuose ir paskaitose, skirtose antisemitizmo ir Holokausto neigimo temomis. Turiu žmoną, kuri išgyveno Holokaustą. Ji vienintelė išgyvenusi iš savo visos šeimos. Aš tikrai manau, kad tai ir yra mano šeimos kerštas: jie nužudė visą mano šeimą ir Nelės. Jie norėjo nužudyti ir mus. Vis dėlto mes sugebėjome sukurti naują žydišką šeimą Izraelyje, ir aš tuo didžiuojuosi.“ Baruchas Šubas turi du sūnus ir aštuonis anūkus.

Šubas kelis kartus lankėsi Vilniuje. Jis gerai prisiminė Plastinį Vilniaus planą, kurį drauge su kitais gamino Vilniaus gete. Mums pavyko susitikti Vilniuje, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, 2015 m. liepos 12 d. ir pasikalbėti. Tą dieną Baruchas po daugelio metų pamatė kadaise Vilniaus gete kurto Plastinio Vilniaus plano fragmentus ir žiūrėdamas į išlikusią per stebuklą plokštę su galbūt jo paties išdrožinėtais nameliais ir preciziškai pavaizduotomis Šnipiškių gatvelėmis, kuriomis jis vaikščiojo savo jaunystės metais lankydamasis pas ten gyvenusius senelius ir gimines, papasakojo savo istoriją.