FLORA ROM-AIZMAN

Flora Rom pasižymėjo ypatinga globėjiška veikla ir stipriu charakteriu. Dirbdama Techniniame skyriuje ji rūpinosi jaunuoliais stengdamasi padėti jiems išgyventi, suteikdama darbo vietas. Savo veiklą Vilniaus gete, Techniniame skyriuje Flora Rom prisimena taip: „Aš pradėjau žvalgytis ir stebėti, kas aplink mane vyksta. Duonos kažkaip prasimanydavau, bet argi to pakanka? Ar galima sėdėti ramiai ir nieko nedaryti tuo metu, kai žmonės prievartaujami, anksčiau ar vėliau pasmerkiami sunaikinimui, kai iš tų, kurie nedirba gete, atimama teisė egzistuoti ir jie išsiunčiami į Panerius. Aš supratau, kad mano pati svarbiausia užduotis yra darbo vietų kūrimas ir kartu su kitais nutarėme šioje srityje padaryti tiek, kiek galime. Kadangi buvau Techninio padalinio vadovė, man teko didesnė atsakomybė. Vieną dieną man į rankas pateko knyga apie keramikos gamybos procesą. Tai buvo pirmosiomis dienomis, kai buvau paskirta į direktorės pareigas. Ir aš puoliau ją [studijuoti]. Mes pastatėme krosnį ir įvairius skirtingus prietaisus. Ir štai yra tinkama vieta dirbti. Aš kreipiausi ir paprašiau, kad man duotų mokinių ir jaunų darbuotojų. Mane nusiuntė pas mokyklos direktorių, kuris man skyrė pameistrių – 14–15 metų mokinių. Labai greitai man pavyko šią veiklą išplėtoti (1942–1943 m.). Pastatai ir kiti objektai, kuriuos aš projektavau ir inicijavau jų statybą, buvo skirti visų pirma tam, kad palengvintų materialinį ir dvasinį geto gyventojų gyvenimą uždarumo ir persekiojimo sąlygomis nuolatinės mirties grėsmės šešėlyje. Svarbiausi jų buvo sporto aikštelė[vii], kavinė, dezinfekavimo įranga, jaunimo klubas, įvairios dirbtuvės, teatras, pagalba menininkams, tarp jų ir jauniesiems, organizuojant parodas ir kt. Mūsų skyrius parengė dirbtuvėse gaminamų daiktų modelius tuo tikslu, kad palengvintų gamybą ir pardavimą iki geto likvidavimo, ir tai didino šansus išlošti laiko ir likti gyviems. Ką reiškia „išlošti laiko“? Tai reiškia duoti vilties inkarą, už kurio gali laikytis tas, kuris dar trokšta gyventi. Kas žino, gal staiga karas baigsis ir mums palengvės. Ir vėl pradės gyventi žydai kaip visi kiti žmonės žemėje.“[viii]

Tarsi patvirtindamas Floros prisiminimus 1942 m. gruodžio 14 d. H. Krukas savo dienoraštyje rašo: „Labai aktyviai [Geto pramonės] skyriuje veikia projektų biuras, vadovaujamas inžinierės ponios Rom. Jis užverstas darbais. Braižomi įvairiausi užsakymai baldams, žaislams, rašymo priemonėms ir t. t. Beveik visi užsakymai yra iš už geto ribų.“[ix]

Vienas svarbių Floros Rom pasiekimų Vilniaus gete buvo ir jos darbas prie Plastinio Vilniaus plano, vadovavimas jo sukūrimui ir parengimui. Neatsitiktinai Gabrielis Sedlis mini būtent ją drauge su žymiu Vilniaus architektu Smorgonskiu, į kuriuos visų pirma kreipėsi Gensas, gavęs užsakymą sukurti bareljefinį Vilniaus žemėlapį. Neatsitiktinai ir Baruchas Šubas Florą Rom su pasididžiavimu ir pagarba apibūdino taip: „Ji buvo viso to širdis. Ji buvo mūsų grupės vadovė“. Taigi vadovaudama Barucho minimai jaunimo grupei, dirbusiai prie plastinio Vilniaus plano, Flora liko ištikima savo gyvenimo Vilniaus gete, o vėliau ir koncentracijų stovyklose, kredo – visomis išgalėmis padėti jaunimui išgyventi.

Likvidavus Vilniaus getą Flora Rom buvo deportuota į koncentracijos ir naikinimo stovyklas, kuriose ji tęsė savo globėjišką veiklą. Po savo sparnu ji priglaudė ne vieną jauną merginą ir padėjo išgyventi nežmoniškomis sąlygomis, rūpinosi jomis, padėjo materialiai, palaikė dvasiškai ir šitaip išgelbėjo jas nuo mirties.[x]

Išgyvenusi Holokaustą, 1946 m. Flora Rom atvyko gyventi į Izraelį. Baruchas Šubas taip pat išsigelbėjo ir atvykęs į Izraelį vėl susitiko Florą. Kaip jis pasakojo, Izraelyje Flora ištekėjo, bet vaikų, atrodo, neturėjo. Flora Rom mirė Izraelyje 1979 m. gruodžio 30 d.

 

---