RIKLĖS GLEZER DAINŲ VERTIMAI |
← |
Riklė Glezer, „Buvo vasaros diena“, VŽM 4624
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Daina parašyta tuomet, kai Vilniaus žydai buvo suvaryti į getą – 1941 m. rugsėjo 7 d. Dalis jų buvo nužudyta 10 kilometrų nuo Vilniaus Paneriuose.
Šmerelio Kačerginskio publikuotame 1947 m. Prancūzijoje dainų rinkinyje Dos gezang fun Vilner geto (Vilniaus geto dainos) nurodoma, kad muziką sukūrė N. N. Yra pridėtos natos.
Buvo vasaros diena,
Kaip visad saulė švietė.
Ir gamta tada turėjo
Savyje tiek žavesio.
Čiulbėjo paukšteliai,
Džiugiai aplink striksėdami,
Į getą mus pašaukė eiti.
Ach, už ką mums taip nutiko,
Supratome – viską prarandame.
Nepadėjo mūsų maldos,
Kurios turėjo mus išgelbėti.
Mes praradome savo gyvenimą.
Tęsėsi kelias ilgai,
Buvo sunku eiti.
Mums atrodė, žvelgdami į mus
Paplūs ašaromis akmenys.
Ėjo senukai, vaikai,
Kaip aukojami galvijai.
Žmonių kraujas tekėjo ant gatvės.
Dabar mes visi įkalinti,
Iškankinti, gyvenimo apgauti.
Kas tėvo, kas motinos,
Dažnai abiejų [neteko].
Priešas pasiekė savo didįjį tikslą.
Buvo mūsų daug,
Sukomandavo šeimininkas
Atvesti žydus iš aplink
Ir sušaudyti Paneriuose.
Ištuštėjo namai,
Bet atsirado daug kapų.
Priešas pasiekė savo didįjį tikslą.
Paneriuose gali matyt ant kelio
Daiktus, kepures, sušlapusias nuo lietaus.
Tai aukų daiktai,
Šventųjų sielų.
Žemė juos užklojo amžiams.
Ir dabar vėl saulėta,
Kvepia nuostabiai visur aplink,
O mes esame iškankinti
Ir liūdime bežadžiai.
Atkirsti nuo gyvenimo,
Uždaryti tarp aukštų sienų.
Vilties spindulys vos vos budinasi.
Riklė Glezer, „Gyvenimas gete tamsus ir pilkas“, VŽM 4576
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Pilkas ir tamsus gete gyvenimas.
Mūsų norai nuslopinti, mūsų siekiai užgesinti,
Nė vienas laisvės ir ramybės saulės spindulys
Neprasiskverbia pro medinius vartus.
Mes esam uždaryti už sunkių vartų
Nuo išorinio pasaulio, joks garsas neprasiskverbia,
Uždaryti, užrakinti lyg didžiausi nusikaltėliai,
Ir širdis virpa sklidina kančios.
Ir širdis trokšta gyvenimo, trokšta grožio,
Likusių už siaubingų, tragiškų sienų.
Ir atrodo, kad uždaryta auksinė laisvė,
Ir desperatiškai rankos nusvyra žemyn.
Tik vienas žingsnis iki vartų, tik vienas už jų,
Galva kupina minčių, smegenys kirba:
Vienas drąsus veiksmas, tik bėgti pirmyn –
Ir tuomet aš laisva. Padėk man, Viešpatie!
Bet niekas nepadeda, aš tokia silpna,
Prie sienos žiauruoliai su guminiais vėzdais,
Nieks nepadės – kruvinomis rankomis
Jie muša įsiutę, jie meta atgal už sienos.
Grįžtu apdaužyta, nusiminusi,
Mano širdis vis tamsesnė, pilkesnė,
Mano galva nusvyra ant krūtinės ir sunkiai nukniumba,
Pavargusiu išbalusiu veidu plaukia ašara po ašaros.
Ak, jei aš būčiau erelis stipriais sparnais,
Galėčiau ramiai skristi į laisvę, į laimę,
Tuomet aš sutraukyčiau grandines, kurios įkalina,
Galėčiau suburti žmones, kad parodyčiau jų jėgą.
Ir mūsų žydiškas kraujas laisvai prabiltų,
Ir mūsų tvirtos rankos kirstų jiems,
Ir mes sutraukytume geležines grandines,
Ir mes sutriuškintume tvirtą sieną.
Ir mūsų vardai nuskardentų po pasaulį,
Ir tvirtas pasaulis būtų mūsų pergalė,
Ir istorijon būtų įrašyti didvyrių vardai,
Narsius šventos kovos kovotojus.
Pamažu žingsniuoju aš ir mąstau.
Mano lūpos sukepusios, širdis alpsta.
Dienos be maisto, čia daigiau nėra duonos,
Mano mama daugiau nebeskalbia, ir namuose karaliauja badas.
Aš pamiršau kelią, apie laisvę svajoju,
Aš spoksau į postą ir galvoju apie medžių žiedlapius,
Aš užmiršau viską, mano gėrėjimasis yra didžiulis,
Aš pasirengusi paliesti laisvę, bet, deja, čia pat vartai.
Šaltis sukausto mane, kraupumas sukausto,
Aš bėgu nuo vartų tarsi karščiuodama,
Mano mintys pradingsta, vizijos išnyksta,
Gestapas nukreipia į vartus.
1943 m., Vilne
Riklė Glezer, „Aš laisva“, VŽM 4574
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Daina parašyta pirmomis Vilniaus išvadavimo dienomis. Riklės Glezer, partizanės, tekstas.
Ir štai atėjo momentas,
Kai mes išgyvename akimirką,
Kai mūsų kraštas, mūsų miestas
Prisipildė vokiečių kraujo.
Kai mus pergalingai pasiekė
Pirmasis mylimas raudonas tankas,
Kai aš su didžiule meile
Paspaudžiau raudonarmiečiui ranką.
Dabar laisvai einu gatve,
Negaliu patikėti savo akimis, kad esu laisva,
Senas, mano mylimas gimtasis miestas
Atrodo man dabar brangus ir naujas.
Sustoju priešais namą,
Kuriame mano draugai gyveno,
Kuriame praleidau daug laiko.
Klausiu jo: kur dabar jie šiandien?
Ir čia artimas man kiemas,
Kur kiekvienas akmuo man brangus,
Bet čia yra vienas mylimiausias, kur
Aš stoviu čia vienų viena.
Čia mano mama kartą
Glaudė mane prie krūtinės meilingai,
Čia turėjau tėtį,
Kuris jaustų mano skausmą dabar.
Bet staiga blykstelėjo mintis,
Aš jaučiu ginklą man ant pečių,
Kraujas užvirė ir sukunkuliavo manyje –
Atkeršyti, kiek įmanoma.
Atkeršyti už savo namą,
Atkeršyti už kraują.
Ginklas bus mano padėjėjas,
Gera eiti su juo keliu.
Spaudžiu savo ginklą prie krūtinės,
Jis visad buvo patikimas man,
Kiekvieną pavojaus akimirką –
Jis atnešė laisvę man.
Čia daug raudonarmiečių,
Jie žygiuoja su daina.
-Ei, draugai – nuskardena mano balsas,
Į frontą! Dabar aš su jumis!
Riklė Glezer, „Mirtis mums stovi prieš akis“ („Žydiškas juokas“), VŽM 4649
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Tekstas – Riklės Glezer; muzika – tango motyvas.
Mirtis stovi mums prieš akis,
Jaučiu jos alsavimą arti.
Kartos, senos kartos
Nemini to dažnai.
Kiekvienas žingsnis čia vis pavojingesnis,
Kiekvienas žingsnis gresia mums Paneriais,
O mes, mes juokiamės iš mirties –
Jai į veidą.
Visi:
Žydiškas juokas
Savyje turi daug skausmo.
Kai rauda negali padėti,
Jūs juokiatės tiek, kiek galit.
Nors širdis klykia kupina skausmo,
Veidas iškreiptas ir išblyškęs:
O mes, mes juokiamės
Tiek, kiek įstengiam.
O dabar naujas triukas pramanytas:
Mes siunčiami į Estiją.
Valdžia garantuoja mums: į darbus.
Ir vis tiek mūsų baimė didžiulė.
Jau apgauti, gana suklaidinti:
Ąsotis jau kupinas kančių,
Tad juokimės
Tiek, kiek įstengiam.
Visi:
Žydiškas juokas...
Visas pasaulis žino
Ir didžiausi priešai taip pat,
Kad bėdos, kurias galima ištverti,
Išsisklaido kaip dūmas.
Kai prie kaklo peilis styro,
Teisingumas pagaliau nugali!
Tad juokimės visą laiką,
Kiek įstengiam!
Tad juokimės, juokimės, broliai,
Kol galūnės juda.
Nuslopinkit kančią,
Nors ji degina ir pliko,
Jūsų juokas turi skardėti toli ir plačiai,
Galvokit, kad vienąkart ateis diena,
Kai jūs juoksitės
Iš visos savo širdies.
Riklė Glezer, „Vienintelis medelis gete“, VŽM 4578
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Medelis vienišas
Auga mūsų kieme,
Stovi jau ilgus metus gražiai
Neužima vietos jis.
Pas mus vienišas medelis
Prisimena savo vaikystės kamieną.
Savo išlakų žalią miškelį
Jis mena tik svajose.
Žmonės vieną kartą
Iš ten jį atnešė,
Ir tarp ankštų mūrų
Čia jis išsekęs.
Stovi ir verkia medelis
Nulenkęs žemėn galvą.
Ir vietoj karštų ašarų
Krinta lapai ant žemės.
Ką tik laimė jį palietė,
Jis daugiau neverkia šiandien.
Vienišam medeliui
Atvedė mielą draugą.
Tai buvo vaikai vargani,
Nusiminę lygiai kaip ir jis,
Mielus vaikučius
Iš miesto atvedė į šią vietą.
Ir šiandien jie atvesti į mišką,
Jie ten nebuvo.
Ir šiandien maži vaikeliai
Padovanojo dienos šviesą.
Čia buvo jie kiek kitokie –
Vaikai ir medis.
Jie žaidė visa dieną,
Išsipildė svajos.
Jie svajojo apie tą patį…
Ko kiekvienam stigo:
Medelis – apie žalią mišką,
Vaikai – apie pasaulį.
Pasirašyta: Riklė Glezer
| ↑ | ← |
