LEIBOS OPESKINO DAINŲ VERTIMAI |
← |
Leiba Opeskinas, „Iš kolchozo“, VŽM 4644
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
„Kolchozu” vadinta kepykla Vilniaus darbo stovykloje HKP Subačiaus g. 37, kur dirbo dvylikamečiai dvyniai Zavkė ir Leibkė Višinarai. Dainos kompozitorius, garsus Vilniaus muzikas M. Veksleris likviduojant getą buvo deportuotas į Treblinką. Pasirašydavo Leiba Opeskinas po savo eilėmis „L. Op.”
Iš kolchozo esu aš,
Kiekvienas jūsų mane pažįsta,
Kaip skrydis aš
Tik laiptais žemyn, laiptais žemyn.
Tai mano bėgsmas,
Visad linksmai, visad džiugiai.
Sunkias minutes aš skaičiuoju,
Kada jos baigsis.
Mane vadina Zavke,
Kiekvienas jūsų mane pažįsta
Ir jums nepaisant
Ateina Leibkė taip pat tiesiai.
Mes einame abu,
Per pilvą mes galime kalbėti
Ir nelengva atskirti,
Kas esu aš ir kas esi tu.
Mes esam broliai,
Mes išsiilgę laisvės,
Mes dainuojame dainas
Ir švilpaujam, be to.
Ai, viską mes galim:
Dainuoti, vaidinti scenoje,
Mes galim plūstis… Bet t a i
Prakeikti mes negalim.
Tik nesijaudindami
Mes dainuojame, mums padeda.
Tai praeis,
Tad dainuokite dainą su mumis.
Poros dainą.
Tiek daug sielvarto ne tik metai,
Bet viskas turi ir viską prarasime,
Tik neprarasime narsumo!
Leiba Opeskinas, „Ruduo“, VŽM 4583
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Štai eina rudens dienos, pilkos dienos,
Debesuotos jos žygiuoja tyliai.
Verkia su rudeniu kiekvienas akmuo ant kelio,
Gainiojami su rudeniu kiekvienas medis, kiekviena šakelė.
Aš kertu rudeniškai liūdną mišką,
Kiekviena diena – medis nudžiūvęs,
Ir kiekvienas valandos ketvirtis, atrodo, krinta
It krintantis lapas ant žemės, ant kietos.
Prikala ruduo savo vardą prie kiekvienų durų,
Kaip šėlsmą čia jau, kur jo kelionės galas,
Ir rašo kreivomis debesų raidėmis dangaus popieriuje
Beviltiškai liūdną laišką į baltus kraštus.
Ruduo – bežadžiai debesys piktai telkias,
Ruduo – sako kiekvieną minutę tyliai,
Ruduo – tai dainuoja, tai iškyla man sąmonėje:
Rudens dienose – kitas pavasaris?
L. Op.
Vilnius, 1940 m. spalis
Leiba Opeskinas, „Elegija“, VŽM 4585
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Kodėl dangus vakar buvo šviesus,
Iš džiaugsmo spindėjo mūs gatvė…
Kodėl saulė – tokia skaisti, raudona –
Šiandien debesų užklota, rūsti ir pikta?
Dangus šiandien verkia, kiemas ir gatvės,
Liūdi širdis tylumoj…
Ji negali pamiršti, kaip gali pamiršti
Praėjusias džiaugsmo valandas?
Nusišluostyk ašaras, atmesk savo rūpestį –
Nėra reikalo liūdėti.
Gali būti, kad rytoj, turbūt rytoj
Suspindės saulė iš naujo?
L. Op.
Vilnius, 1940 m. kovas
Leiba Opeskinas, „Mokytojo ir draugo J. G. [Jakovo Geršteino] atminimui“, VŽM 4584
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Isgadal ve-iskadaš šmei rabo [Kadiš’o pradžios frazė, hebr; Tebūnie išaukštintas ir šventas Jo didis Vardas],
sako šiandien Kadiš [Malda už mirusįjį] Vilniuje kiekvienas akmuo ir verkia
Tavo tylioji gatvė,
ir skamba drauge su rudens daina,
o tau nelemta pamatyti savo paskutinio kelio.
Vienišas,
kaip Tu įpratęs mėgai kirsti [vaikščioti po] mūsų miestą,
Vienišas šiandien Tu nueisi savo paskutinį gedulingą kelią.
Ir dienos, juodos dienos,
lydės Tave Tavo paskutinio poilsio
ir kalbėsis tarpusavy,
kad Tu esi,
kad Tu esi –
mūsų džiaugsmo ir skausmo dainius.
Ir nuostaba pasirodys apsiniaukusią dieną:
Kaip taip gali būti?
Jai atsakys visos dienos –
Tu buvai,
buvai čia,
ir Tu būsi.
Ir vieną skaidrią, naują dieną
kils gausmas vienintelis arti,
tai turės reikšti
„Ta pati ceremonija, ta pati”
Ir jam atsakys visos dienos
Su išsikerojusiomis šakomis–
Graži ceremonija, graži!
Vilnius. 1942 m. rugsėjo 28 d. L. O.
| ↑ | ← |
