Apžvalga Vilniaus geto kūrybos, saugomos VVGŽM fonduose

Vilniaus geto kūrybą rinko ir rengė jos rinktinę rašytojas, iki karo priklausęs žydų rašytojų ir dailininkų sambūriui Jung Vilne (Jaunasis Vilnius, 1929–1941), geto kalinys, „Popierinės brigados” narys, kovos su naciais dalyvis partizanų būriuose Šmerelis (Šmerkė) Kačerginskis. Po karo 1947 m. Paryžiuje jis publikavo Vilniaus gete sukurtas dainas, kurias išleido Vilniečių sąjunga Prancūzijoje (Farband fun di vilnaer in Frankreich – jidiš k.). Iš viso rinktinėje yra 37 dainos. Kačerginskis taip pat parašė įvadą į šią rinktinę bei parengė dainų komentarus.

Daugelis dainų atsirado dvejų metų laikotarpiu: teatro, konkursų, Jaunimo klubo ir partizanų dainos. Geto dainų melodijos sukurtos teatre, kur dirbo dalis geto kompozitorių. Taip pat ir jaunimas kurdavo muziką, pavyzdžiui, dainai „Štiler, Štiler“ (“Tyliai, tyliai…”) Kačerginskio žodžiais muziką sukūrė Alikas Volkoviskis.

Kaip nurodo Kačerginskis Vilniaus geto dainų rinktinės įvade (rankraščio inv. nr. VŽM 4621), dainų tekstų ir eilių kūrėjai nesiliovė rašę net kritinėmis aplinkybėmis – nežinodami, ar išgyvens kitą dieną gete rengiant naciams „akcijas”, partizanų būriuose su ginklu ant pečių. Kačerginskis akcentuoja, kad dainų tekstus ar eilėraščius rašė ir paaugliai, ir jauni pradedantys poetai, kurių daugelio vardai žinomi ir kurių kūryboje atsispindėjo geto realijos. Todėl dainų išraiškos paletė ir sandara buvo specializuotos: teatro ir operečių, šokių, vaikų dainos, lopšinės, himnai, dainos valsui ir tango, maršams ir liaudies melodijoms. Jis taip pat pabrėžia, kad daugelyje eilėraščių nereikėtų ieškoti poezijos. Mat kurdami žydai gete spontaniškai išreikdavo savo neviltį, pyktį, siekį atkeršyti už brolių kraują. Dainos vienijo geto gyventojus, sustiprindavo jų dvasią. Pasak Kačerginskio, geto dainų tikrasis kūrėjas buvo „kruvinasis laikas”. Naujos dainos iškart paplisdavo po visą Vilniaus getą, kai kurios būdavo dainuojamos ir kituose getuose, koncentracijos stovyklose, kai kurias dainavo partizanai. Dainų muziką sukūrė gete kalėję muzikai, kitoms būdavo pritaikomos kitų dainų melodijos arba jos būdavo atliekamos valso ar tango ritmu. Dainų tematika buvo įvairi: mirtis, darbas, gestapas, žydų valdžia, vidaus papročiai. Taip pat Kačerginskis akcentuoja, kad gete sukurtos autorinės dainos netrukus tapdavo tautos folkloru. Todėl Vilniaus gete sukurtos dainos, sąmojai vadintini visos žydų tautos turtu. Šių dainų rinkimas ir išsaugojimas itin svarbus: „po karo išleisti dainų rinkiniai padės ateities istorijos tyrinėtojams ir rašytojams, taip pat ir skaitytojams suvokti tautos dvasią, jos pyktį ir kerštą banditams, santykius su žydų valdžia, su išdavikais“ (Š. Kačerginskis, in: Dos gezang fun Vilner geto, Paryžius, 1945, p. 10).

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkiniuose saugomi Vilniaus geto eilėraščių ir dainų rankraščiai pateikti dažniausiai vienu šriftu dažniausiai žaliu ar mėlynu rašalu. Yra keletas rankraščių (pavyzdžiui, Gitos Sudenskos eilių rankraštis), kurie išsiskiria kitokiu braižu lyginant su dauguma kitų dainų ir eilių rankraščiais. Šis lobis buvo saugotas pokariniame Žydų muziejuje Vilniuje (rankraščių reversuose, kartais aversuose yra šio muziejaus spaudas rusų arba jidiš kalbomis). Likvidavus žydų institucijas Vilniuje 1949 m., šie rankraščiai buvo saugomi Lietuvos valstybės centriniame archyve, o 1989 m. atkūrus Lietuvos žydų muziejų Vilniuje, buvo grąžinti pastarajam. Taip pat yra ir autentiškų rankraščių, kaip antai Avromo Suckeverio eilių ciklas „Veidai pelkėse“ (inv. nr. VŽM 4738), sukurtas karo metais. Tačiau muziejaus rinkiniuose saugomas ir garsus A. Suckeverio eilėraštis, užrašytas ne paties autoriaus ranka ir virtęs daina „Po tavo baltomis žvaigždėmis“ (inv. nr. VŽM 4633), kuriam muziką sukūrė A. Brudno. Dainą Suckeveris sukūrė 1943 m. pradžioje Vilniaus gete. Pirmą kartą ji dainuota Vilniaus geto Jaunimo klube.

Kitas autentiškas rankraštis, saugomas muziejaus rinkiniuose, yra Šabsai Bliacherio poema „Jos paskutinis kelias“ (inv. nr. VŽM 4563), užrašyta mėlynu rašalu pusstoriame sąsiuvinyje, priešlapyje – autoriaus dedikacija Jakovui Gensui. Vilniaus gete Bliacheris buvo vienas pagrindinių teatro steigėjų ir aktorių. Taip pat tapo Literatų ir menininkų sąjungos valdybos sekretoriumi. Parašė literatūros kūrinį Ein un cvancik un einer (Dvidešimt vienas ir vienas), skirtą žuvusiems iki 1942 m. žydų aktoriams atminti. Nužudytas 1944 m. Kloogos koncentracijos stovykloje Estijoje.

Išsamiau patyrinėjus Vilniaus geto dainas bei kitokio pobūdžio kūrybos tekstus, darytina išvada, kad juos galima grupuoti atsižvelgiant į kelis kriterijus: meniškumą, tematiką, profesionalių rašytojų ir įvairaus amžiaus bei įvairių socialinių sluoksnių gete įkalintų žmonių kūrybą.

Antai pats Šmerkė Kačerginskis yra sukūręs gete dainų, atspindinčių tiek savo asmeninę patirtį, tiek konkrečius geto įvykius. Dainos „Pavasaris” (inv. nr. VŽM 4643)    tekstas parašytas žuvus autoriaus žmonai Barbarai Kaufman-Kačerginski 1943 m. balandį. Vėliau ją dainavo Rachelė Rudnicki. Šią dainą netrukus dainavo ir kituose getuose, stovyklose, partizanai. Dainos kompozitorius Avramelė Brudno, garsus Vilniaus melomanas, buvo deportuotas į koncentracijos stovyklą Estijoje. Kačerginskio žodžiais atliekama daina „Komendantas” (inv. nr. VŽM 4634) skirta pasipriešinimo naciams organizacijos lyderiui Icikui Vitenbergui ir jo tragiškai žūčiai. Dainos melodija – pagal partizanų rusiškos dainos motyvą.

Kasrielio Broido kūrybai charakteringa žanrų įvairovė. Be to, šis autorius kūrė ir melodijas dainoms jo paties parašytais žodžiais, pavyzdžiui, daina „Tos pačios gatvės ir tramvajai” (inv. nr. VŽM 4566). Broido yra parašęs dainų įvairiems reviu: dainą „Getas“ (inv. nr. VŽM 4626), kuriai muziką sukūrė Miša Veksleris, – reviu „Moiše, laikykis“; reviu „Nieko negali žinoti“ sukurtas finalinis kupletas (inv. nr. VŽM 4565), kuriam muziką sukūrė taip pat Miša Veksleris. Garsiojo Vilniaus gete reviu „Rugių metai ir o vargas dienoms“ arba kitaip perfrazavus pavadinimą „Rugių metai ir sielvarto dienos“ (inv. nr. VŽM 4628) finalo žodžiai taip pat priklauso Broido. Šį reviu sudaro 2 dalys ir 12 paveikslų. Muziką kūrė Davidas Beigelmanas, Izraelis Šajevičius, Hercas Rubinas, Miša Veksleris, K. Broido, dekoracijas – Uma Olkenicki ir Rachelė Suckever. Reviu pavadinimas pagrįstas žodžių žaismu: Korene jorn un vej cu di teg („Rugių metai ir sielvarto dienos“) ir Korene jorn un vejcene teg („Rugių metai ir kviečių dienos“).

Muziejaus rinkiniuose saugomas ir labai įdomios formos K. Broido kupletai, skirti apdainuoti ironišku stiliumi iškilius Vilniaus geto veikėjus. Šis kūrinys vadinasi „Pagal abėcėlę“(inv. nr. VŽM 4564, VŽM 4565). Dainoje abėcėlės tvarka apdainuojami geto institucijų vadovai, tarp kurių yra, pavyzdžiui, ir tokių personalijų kaip Asteris ir Braudė – žydai iš Kauno. Braudė buvo A. Smetonos vyriausybės Lietuvoje užsienio konsulas.

Riklės Glezer, išgyvenusios Holokaustą, tapusios žydų partizane, sukurtos dainos atspindi tiek į Vilniaus getą suvarytų žydų nostalgiškas nuotaikas prisimenant, kas jiems buvo Vilnius iki Holokausto, tiek kovingas žydų partizanų, išgyvenusių Holokaustą ir kovojusių su naciais partizanų būriuose, emocijas. Pirmajai Glezer dainų grupei priskirtinos „Buvo vasaros diena“ (inv.“ nr. VŽM 4624), „Gyvenimas gete tamsus ir pilkas“ (inv. nr. VŽM 4576), „Vienintelis medelis gete” (inv. nr.VŽM 4578). Daina „Buvo vasaros diena“ rašyta tuomet, kai Vilniaus žydai buvo suvaryti į getą – 1941 m. rugsėjo 7 d. Dalis jų buvo nužudyta 10 kilometrų nuo Vilniaus Paneriuose. Meniniu požiūriu išsiskiria daina „Vienintelis medelis gete”, kuriai būdingas išskirtinis lyrizmas. Antrajai Glezer sukurtų dainų kategorijai atstovauja daina „Aš laisva“ (inv. nr. VŽM 4574), parašyta pirmomis Vilniaus išvadavimo dienomis jau partizanės Riklės Glezer.

Dvylikametės žydų mokyklos mokinės Lizos Rozenberg rankraštiniai tekstai, saugomi muziejaus rinkiniuose, tik iš dalies vadintini žydų mergaitės paauglės savarankiška kūryba Vilniaus gete. Pavyzdžiui, dainos „Bombos“ (inv. nr. VŽM 4655) prierašas prie rankraštinio teksto fonduose saugomas kaip Lizos Rozenberg kūryba, skelbia: „Dainos autorius nežinomas; melodija – pagal „Važiuoja vaikinai, važiuoja“. Užrašė Liza Rozenberg, Žydų mokyklos mokinė.“ Kitas L. Rozenberg tekstas (inv. nr. 4590) yra Moišės Kulbako garsiojo eilėraščio „Pamačiau žydiškus žodžius...„ nuorašas. Po šiuo tekstu pasirašyta: „Roznberg Liza, 12 m.“ Atsižvelgiant į kito eilėraščio „Viena pora batų“ (inv. nr. VŽM 4589) tematiką, nuoširdų ir lyrinį jos perteikimą, darytina prielaida, kad jis priklauso originaliajai šios mokinės kūrybai. Pastebėtina, kad visi tekstai, priskirti L. Rozenberg kūrybai, parašyti vaikiška rašysena, juose gausu korektūros ar kitokių jidiš kalbos klaidų. Darytina prielaida, kad šie tekstai autentiški dvylikametės mergaitės, kalėjusios Vilniaus gete, ranka užrašyti tekstai.

Leibos Opeskino, pasirašydavusio slapyvardžiu „L. Op.“, kūryba išsiskiria elegišku lyrizmu: dainos „Ruduo“ (inv. nr. VŽM 4583), „Elegija“ (inv, nr. VŽM 4585), „Mokytojo ir draugo J. G. [Jakovo Geršteino – I. M.] atminimui“ (inv. nr. VŽM 4584). Antra vertus, Opeskino kūryboje yra ir šmaikščių dainų, kaip antai ”Iš kolchozo“ (inv. nr. VŽM 4644). „Kolchozu” vadinta kepykla Vilniaus darbo stovykloje HKP Subačiaus g. 37, kur dirbo dvylikamečiai dvyniai Zavkė ir Leibkė Višinarai. Dainos kompozitorius, garsus Vilniaus muzikas M. Veksleris likviduojant getą buvo deportuotas į Treblinką.

Profesionaliosios kūrybos atstovas Vilniaus gete buvo Leiba Rozentalis – rašytojas ir poetas. Vilniaus gete jis kalėjo su seseria Chaja Rozental – puikia dainininke, kuriai pavyko išgyventi Holokaustą, o pats Leiba Rozentalis 1944 m. buvo nužudytas koncentracijos stovykloje. Rozentalis kūrė humoristinius tekstus geto aktualiomis temomis. Populiarūs buvo jo kurti muzikinio vodevilio „Pešė iš Riešės“ kupletai ir spektaklio Men ken gornit visn (Nieko negali žinoti) tekstai. Muziejaus rinkiniuose saugomas vodevilio „Pešė iš Riešės“ fragmentas (inv. nr. VŽM 4571). Kitos Rozentalio dainos „Viens, du, trys...“, kurią tame pačiame vodevilyje atliko aktorius Jakovas Bergolskis iš Baku, kalėjęs Vilniaus gete, muziejuje saugomos natos (inv. nr. VŽM 4663).

Gita Sudenska 1943 m. rugsėjį Vilniaus gete sukūrė du eilėraščius, kurių vienas tiesiogiai įvardija, kad yra skirtas Vilniaus geto komendanto Jakovo Genso portretui nupiešti, – „Portretai. Komendantas Gensas” (inv. nr. VŽM 4692). Kitas Sudenskos eilėraštis taip pat priklauso „Portretų“ ciklui (inv. nr. 4691), tačiau konkrečiai neįvardinta, kad jis yra taip pat apie J. Gensą, nors jo kontekstas tai pagrindžia. Gita Sudenska atstovauja tiems Vilniaus geto gyventojams, kurie negatyviai vertino šios kontroversiškos ir tragiškos Vilniaus geto asmenybės veiksmus.

Pereco Chajet komponuota jo paties sukurtais žodžiais daina “Senai mamytei” (inv. nr. VŽM 4650), perteikta Miriam Lomianski, išsiskiria lyrizmu. Pasak Š. Kačerginskio, P. Chajet per Holokaustą neišgyveno.

Vilniaus gete buvo dainuojamos ir iki karo sukurtos dainos tiek Lietuvos žydų, tiek ir iš kitų šalių. Šios dainos vienaip ar kitaip buvo susijusios su tragiškais Vilniaus geto įvykiais: priminė žydiškojo Vilniaus (Vilne) didybę tarpukariu ir iki Holokausto, jose ieškota dvasios stiprybės ar atsakymo į klausimą, kaip tokia Katastrofa galėjo ištikti Lietuvos žydų bendruomenę, dar kitos kvietė keršyti už pralietą tūkstančių motinų ir tėvų, brolių ir seserų, vaikų kraują. Pavyzdžiui, daina “Kraujas” (inv. nr. VŽM 4655), kurios teksto autorius nežinomas, užrašyta Goldos Kaplan, buvo sukurta geto likvidavimo periodu, kai geto kaliniai buvo areštuojami siųsti į Estijos stovyklas. Žydai nesileido areštuojami. Jie buvo gaudomi darbo vietose ir gete ir uždaryti žydų mokykloje. Dainoje išreikštas begalinis troškimas kuo ilgiau išlikti, tačiau tokioms viltims žlungant dainos lyrinis subjektas kviečia atkeršyti tautos žudikams.

Aarono Kušnirovo, žydų poeto, prozininko ir dramaturgo, gimusio netoli Kijevo, gyvenusio 1890–1949 m., poema ”In memoriam” (Malda žuvusiems; inv. nr. VŽM 4582), sukurta 1923 m., taip pat buvo skaitoma Vilniaus geto Jaunimo klube.

Amerikos žydų rašytojo L. Volfsono daina „Vilne” (inv. nr. VŽM 4639), kuriai muziką sukūrė A. Olšaneckis, buvo dainuojama dažnai, ja pradėdavo renginius gete, ji tapo populiariausia. Pirmą kartą gete sudaunuota Š. Kačerginskio referato „Vilne žydų literatūroje” skaitymo metu. 

Kad dauguma čia aptartų dainų buvo dainuojamos Vilniaus gete, kad Vilniaus gete buvo atliekami reviu, vaidinami spektakliai, vyko koncertai, poezijos vakarai, pagrindžia Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus rinkiniuose saugomos Vilniaus geto afišos. Antai afiša (inv. nr. VŽM 1043) anonsuoja spektaklį Vilniaus geto teatre „Žmogus po tiltu”, afiša, kurios inv. nr. VŽM 1216, – reviu „Nieko negali žinoti”.

Daugelis čia aptartų Vilniaus geto dainų tapo chrestomatinėmis, paplito po visa pasaulį, dainuojamos ir šiandien, ypač prisimenant ir pagerbiant žuvusiuosius per Holokaustą.