GABRIELIS SEDLIS

Gimė 1924 m.[i] sausio 1 d. Vilniuje Anos ir Elijo Sedlių šeimoje, turėjo vyresnįjį brolį Aleksandrą. Nuo 1934 m. šeima gyveno Teatro g. 4 .[ii] Gabrielio tėvas Elijas Sedlis buvo žinomas Vilniaus gydytojas, dirbo žydų ligoninėje, nuo 1938 m. buvo šios ligoninės vyriausiasis gydytojas. Iki 1939 m. Gabrielis mokėsi lenkų gimnazijoje, vėliau dėl sustiprėjusio antisemitizmo[iii] perėjo į žydų gimnaziją. Gabrielis domėjosi menu, lankė dailės mokyklą, norėjo tapti dailininku.

Kai 1941 m. vasarą Vokietijai okupavus Vilnių prasidėjo sistemingas Vilniaus žydų žudymas, Sedlių šeima kurį laiką liko nepaliesta, kol 1941 m. rugsėjį drauge su visais kitais Vilniaus žydais buvo įkalinti Vilniaus gete. Laimė, žydų ligoninė, kurioje Elijas Sedlis dirbo, buvusi Ligoninės g. 3, atsidūrė geto teritorijoje, ir Sedlių šeima galėjo ten apsigyventi.[iv] Sedlis viename interviu yra sakęs: „Kai 1941 m. buvo įsteigtas getas, galima buvo į jį einant pasiimti tik tai, ką galėjai panešti. Mano tėvas buvo geto žydų ligoninės vyriausiasis gydytojas. Jis buvo pasinėręs į kasdienį darbą, bet jis niekada neplanavo, kaip išgelbėti savo šeimą. Kad ir kas nutiktų kitiems žydams, tenutinka ir mums. Toks buvo daugelio intelektualų požiūris.“[v]

Būdamas talentingas jaunas menininkas Gabrielis Sedlis savo meninius gabumus atskleidė dalyvaudamas kultūriniame geto gyvenime: tapė, kūrė grafikos darbus, dalyvavo gete rengiamuose meniniuose konkursuose ir parodose. Jis laimėjo antrąjį prizą gete surengtame tapybos konkurse.[vi] H. Krukas užsimena, kad 1943 m. kovo 28 d. Vilniaus geto teatro vestibiulyje surengtoje meno parodoje buvo eksponuojami „Sedlio popieriniai plakatai, reklamuojantys geto amatus ir verslus.“[vii] Kultūrinės veiklos reikšmę Vilniaus gete Sedlis apibūdina taip: „Tomis dienomis šie dalykai palaikė mūsų gyvastį. Vienas siaubingiausių dalykų be to, kad gali būti nužudytas, buvo žmogaus orumo sutrypimas, todėl kultūrinė veikla buvo labai svarbi.“[viii]

Gabrielis Sedlis dalyvavo geto teatro veikloje, kūrė scenines dekoracijas. Savo interviu Sedlis yra minėjęs, kad geto teatro sukūrimo idėja priklausė Jakovui Gensui, kuris sumanė šitaip išgelbėti menininkus: aprūpino juos darbu ir suteikė jiems tokio paties lygio dokumentus kaip ir kvalifikuotiems darbininkams. Taigi scenos dekoracijų rengimas Gabrieliui buvo ne tik meninės saviraiškos būdas, bet ir išgyventi padedantis darbas greta kito įprasto darbo, kurį jis dirbo gete. Meniniai gabumai Vilniaus gete Gabrieliui padėjo dar ne vieną kartą: 1942-aisiais jis buvo priimtas ir į kitą Genso suorganizuotą darbą – į komandą, rengusią Plastinį Vilniaus planą. Gabrielis Sedlis drauge su kitais šioje grupėje buvusiais žmonėmis gavo išimtinį leidimą išeiti už geto ribų, vaikščioti po miestą ir eskizuoti Vilniaus pastatus. „Nežinojau tada, kad mūsų grupėje buvo pogrindžio narių, nes tai suteikė ypatingą progą išeiti iš geto ir palaikyti kontaktus,“ – pasakojo Sedlis 1992 m. duodamas interviu Renatai Gorczyńskai.[ix] Tad galimas dalykas, kad darbas Plastinio Vilniaus plano komandoje prisidėjo prie Gabrielio svajonės – įsilieti į geto pogrindį – išsipildymo. Vis dėlto svarbiausias dalykas, suteikęs jam tokią galimybę, buvo jo išskirtiniai dailininko gabumai. Kaip mini Sedlis, buvo tik trys būdai patekti į geto pasipriešinimo kovotojų gretas: arba priklausyti politinei jaunimo organizacijai, arba turėti ginklą, arba gauti tam tikrą įvertinimą. „Aš nepriklausiau jokiai jaunimo organizacijai, neturėjau ginklo. Bet aš siaubingai norėjau prisidėti. Mano vienintelis įvertinimas buvo piešimas, ir šis gebėjimas pasirodė labai naudingas.“[x] Pogrindžiui reikėjo menininko su išskirtiniais grafiko gabumais, galinčio iš rankos nupiešti spaudus, kuriais būtų žymimi padirbti pasai. Gabrielis meistriškai padirbinėjo mėlynus antspaudus ir jo padirbtų pasų buvo neįmanoma atskirti nuo tikrų. Šitaip 1943-iųjų vasarą Sedlis buvo priimtas į FPO (Fareinikte partizaner organizacije; Jungtinė partizanų organizacija, jidiš k.). Prieš likviduojant getą Gabrieliui pavyko išeiti iš geto į miškus su grupele pogrindininkų. Gabrielio Sedlio mama buvo nužudyta, tėvas ir brolis išsigelbėjo. Elijas, Gabrielis ir Aleksandras Sedliai paminėti Žydų, gyvenusių 1944 m. Vilniuje, sąrašuose.[xi]

Po karo Gabrielis Sedlis kurį laiką ir toliau dirbo su FPO vadu Aba Kovneriu, padėjo organizuoti Bricha judėjimą, kurio misija buvo žydų repatriacija į Palestiną. Vėliau Sedlis išvyko į Ameriką, kur tapo garsiu architektu, sukūrė šeimą, turėjo du vaikus. Gabrielis Sedlis mirė 2003 m. vasarį. Sedlio artimieji jį apibūdino kaip šiltą, išmintingą, didžiai reiklų žmogų, turėjusį subtilų humoro jausmą.[xii]

1992 m. su Gabrieliu Sedliu bendravusi, jo prisiminimus ir pasakojimą apie Plastinį Vilniaus planą užrašiusi rašytoja, literatūros kritikė Renata Gorczyńska[xiii], 2015 m. su Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus dailininke Aleksandra Jacovskyte pasidalijo savo kadaise patirtais įspūdžiais: „Gabrielis Sedlis, harvardietis ir architektas, daugelį metų buvo mano amžinatilsio vyro, taip pat architekto, vyresnysis kolega. Jis man labai patiko, ir aš juo žavėjausi. Aš vis dar prisimenu tą vakarą jo bute, kuris atrodė kaip perkeltas iš Vilniaus. Jis turėjo daug Vilniaus autorių paveikslų, skulptūrų, knygų, suvenyrų. Ir, be to, jis kalbėjo su vilnietišku akcentu, panašiai kaip Milošas.“[xiv]

 

 

---