APIE PLASTINĮ VILNIAUS PLANĄ

Ankstyviausias žinomas Plastinio Vilniaus plano paminėjimas – tai 1942 m. lapkričio 4 d. įrašas Vilniaus geto metraštininko Hermano Kruko dienoraštyje, skelbiantis, kad gebistkomisaro įsakymu Techninis skyrius pradėjo rengti Vilniaus miesto plastinį žemėlapį. Nedaug vėlesni ir keli JIVO archyve saugomi dokumentai vokiečių kalba. Abu – 1942 m. lapkričio 17 d. Vienas – tai Vilniaus geto administracijos Darbo skyriaus prašymas brigadininkų tarybos pirmininkui D. Kaplan-Kaplanskiui laikinai (apie 2 mėnesius) atleisti braižytoją Rozentalį Borisą (pažymėjimo Nr. 30 050) nuo tuo metu jam priskirto darbo, kad jis galėtų dirbti prie geto dirbtuvėse gaminamo Plastinio Vilniaus plano.[ii] Kitas – to paties Darbo skyriaus prašymas paleisti dailininką Emanuelį Šeinkerį (pažymėjimo Nr. 33 301) „iš jo tarnybos kasdien 12 val. per pietus, kad jis likusią dienos dalį galėtų skirti Vilniaus miesto plano gamybai.“[iii]

Taigi Plastinis Vilniaus planas jį kūrusiems geto gyventojams buvo reikšmingas ne tik kaip darbo vieta, kurį laiką užtikrinusi jų egzistencijos galimybę, bet ir kaip savotiškas kūrybinės saviraiškos objektas, leidęs tam tikros srities specialistams panaudoti savo dar laisvės metais įgytus profesinius gebėjimus ir kūrybines kompetencijas, o jaunuoliams – atskleisti dar nespėtus realizuoti gabumus ir talentus. Be to, Plastinis Vilniaus planas buvo susijęs ir su Vilniaus geto pogrindžio veikla, nes tie, kurie dirbo Plastinio Vilniaus plano grupėje, turėjo leidimus išeiti už geto ribų, o tai sudarė galimybes plėtoti partizaninę veiklą, užmegzti ryšius, ieškoti ginklų.

Plastinis Vilniaus planas, dar iki galo neužbaigtas, vieną, o gal ir kelis kartus (?) buvo eksponuotas Vilniaus geto teatre. Pirmą kartą šešios centrinės Vilniaus miesto dalies plokštės geto teatre buvo eksponuotos 1942-ųjų gruodžio 20 d. Pavyko rasti autentišką kvietimą į šią parodą, kurio originalas saugomas JIVO archyve Niujorke. 1942 m. gruodžio 17 d. kvietime rašoma: „Turime garbės Jus pakviesti į parodą „Plastinis Vilniaus miesto planas“ sekmadienį, š. m. gruodžio 20 d., 11 val. geto teatre“. [iv] Šį renginį savo dienoraščiuose aprašo H. Krukas ir I. Rudaševskis. Galima manyti, kad Plastinis Vilniaus planas (atskiros jo dalys, o gal ir visas) buvo eksponuotas Vilniaus gete ir 1943 m. Tokią prielaidą leidžia daryti 1943 m. kovo 29 d. įrašas H. Kruko dienoraštyje ir Barucho Šubo prisiminimai – jam yra tekę girdėti, kad 1943 m., prieš atiduodant Vilniaus planą-maketą užsakovams, jis buvo parodytas geto gyventojams, galbūt geto teatre, o gal kur kitur.[v]

Plastinį Vilniaus planą kūrę žmonės, tie, kuriems dar pavyko išgyventi iki galutinio Vilniaus geto sunaikinimo 1943 m. rugsėjo 23 d., kaip ir visi kiti Vilniaus geto gyventojai, buvo pasmerkti mirti koncentracijos ir naikinimo stovyklose, kiti žuvo partizanaudami miškuose. Išsigelbėti pavyko vienetams: iš mums žinomų Plastinio Vilniaus plano autorių – tik Florai Rom, Gabrieliui Sedliui, Baruchui Šubui ir Samueliui Wulcui. 

Plastinis Vilniaus planas-maketas susidėjo iš keturiasdešimties 1938 m. žemėlapio lakštams identiškų 82 x 60 cm matmenų plokščių, kuriose masteliu 1:2500 buvo tiksliai pavaizduotas visas tuometinis Vilnius, tik skirtingai nei popierinis žemėlapis, maketas buvo spalvingas, reljefinis, su žemėlapio sutartinių ženklų vietose iškilusiais, mastelį atitinkančių erdvinių proporcijų objektais – namais, bažnyčiomis, tiltais ir pan. Įdomu tai, kad 1942–1943 m. gamintame makete yra pavaizduoti ir namai, statyti jau po 1938 m., kurie, aišku, dar negalėjo būti pažymėti 1938 m. žemėlapyje. Taigi tai tik patvirtina šį maketą kūrusių žmonių prisiminimuose pateikiamą faktą, kad Plastinis Vilniaus planas buvo kuriamas ne tik pagal žemėlapį, bet ir „iš natūros“ – vaikščiojant tuometinio Vilniaus gatvėmis, eskizuojant pastatus ir atliekant jų matavimus.

Pagal įvairius šaltinius 1943 m. pabaigtas Plastinis Vilniaus planas-maketas, visas arba dalimis, buvo pristatytas užsakovams. Pagal vieną liudijimą, dalimis perneštas Vilniaus maketas buvo „sumontuotas gebitskomisaro kabinete, Baltojoje salėje, – dabartinėje Prezidentūroje.“[vi] 1945 m. pradžioje Vilniaus maketas jau buvo Vilniaus Statybos valdybos vyriausiojo architekto kabinete Gedimino pr. 9, kur jį ir aptiko 1945 m. vasario pradžioje iš Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) atvykęs naujai paskirtas Vilniaus miesto vyriausias architektas V. Mikučianis.[vii] Sprendžiant iš V. Mikučianio pateiktų maketo matmenų (pgl. kuriuos maketas turėjo užimti maždaug 5 m²), tai buvo ne visas keturiasdešimties plokščių Vilniaus maketas, bet tik aštuonios arba devynios jo plokštės. Juolab kad, kaip nurodo Mikučianis, tai buvo centrinė miesto dalis. Kita vertus, Mikučianis mini, kad maketas užėmė didesnę kabineto (kuris buvo 40 arba 60 m²) dalį. Taigi iš šio prisiminimo nėra aišku, ar buvo suklysta nurodant maketo matmenis, ar jo dydį kabineto, kuriame jis buvo, atžvilgiu. Jeigu vis dėlto manysime, kad maketo matmenys buvo nurodyti teisingai, tai galima daryti prielaidą, kad tuomet jau trūko per trisdešimt plokščių ir toliau savo kelionę laike bei erdvėje Vilniaus plastinis planas tęsė gerokai sumažėjusios sudėties.

Po kelių metų Vilniaus miesto vykdomojo komiteto (toliau – VMVK) Statybos ir architektūros skyriui persikeliant į patalpas Gedimino pr. 35, ten buvo perkeltas ir Vilniaus maketas. Minima, kad jau tuo metu maketo būklė buvo prasta, dalis architektūrinių elementų atsiklijavę.

Kaip prisimena Rachilė Margolis[viii], kai pirmaisiais pokario metais įsteigto Vilniaus žydų muziejaus bendradarbiai kreipėsi į KGB prašydami „perduoti jiems gestapo įsakymu gete pagamintą reljefinį miesto planą, jiems buvo atsakyta neigiamai“[ix], o jau 1948 m. apskritai tapo aišku, kad šio muziejaus laukia toks pat liūdnas likimas kaip ir kitų kultūrinių žydų organizacijų. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1949 m. birželio 10 d. nutarimu Nr. 411, Vilniaus žydų muziejus buvo uždarytas, reorganizuojant jį į Vilniaus kraštotyros muziejų. 1957 m. iš VMVK Statybos ir architektūros skyriaus šešios plastinio Vilniaus plano plokštės buvo perduotos į Vilniaus kraštotyros muziejų. Kur dingo kitos

1960 m. išleistame Vadove po Vilnių minima, kad tarp kitų eksponatų Vilniaus kraštotyros muziejaus ekspozicijoje buvo rodomi ir „maketai, vaizduoją senąjį Vilnių.“[x] Architektas Augis Gučas prisimena, kad 7 dešimtmečio pirmoje pusėje Vilniaus geto kalinių padarytas Vilniaus maketas buvo eksponuotas Gedimino bokšte – Pilies muziejuje, įkurtame 1960 m. iš Vilniaus kraštotyros muziejaus fondų. Kaip prisimena A. Gučas, „Mūsų šeimoje apie maketą buvo žinoma ir kalbama nuo pat praėjusio karo laikų, ir štai šis maketas apie 1960 m. buvo eksponuotas Vilniaus pilies bokšte. [...] Gaila, kad maketas buvo rodomas ne itin ilgai, tačiau, lankydamasis pilies bokšte, ne kartą buvau užsukęs jo pasižiūrėti.“[xi] 1968 m. Vilniaus pilies muziejui tapus Istorijos-etnografijos muziejaus (dab. Lietuvos nacionalinis muziejus) filialu, buvo nutarta pakeisti Pilies ekspoziciją, ir, kaip prisimena nuo 1970 m. ten dirbusi Benjamina Vyšniauskaitė, naujoje ekspozicijoje geto kalinių gaminto Vilniaus maketo jau nebebuvo.[xii] Vilniaus maketas pateko į kitą 1968 m. įsteigtą Lietuvos istorijos-etnografijos muziejaus filialą – Architektūros muziejų, kurio direktoriumi nuo 1968 iki 1978 m. buvo Eugenijus Dirvelė, o nuo 1978 iki 2006 m. – Morta Baužienė. Architektūros muziejus buvo įsikūręs Šv. Mykolo bažnyčios ir bernardinių observančių vienuolyno pastatuose, dalį saugyklų turėjo ir Misionierių bažnyčioje. M. Baužienė pasakojo, kad Vilniaus maketas į Architektūros muziejų pateko jau labai prastos būklės, trūko daug architektūrinių elementų, didelė dalis jų buvo nubyrėję.[xiii] Lietuvos valstybinio žydų muziejaus (dab. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus) prašymu (Nr. 98, 1993-03-01) LR kultūros ir švietimo ministro įsakymu (Nr. 238, 1993-03-09) 1993 m. balandį Vilniaus maketas buvo perduotas Žydų muziejui.

 

Po ilgų klajonių erdvėje ir laike Vilniaus gete sukurtas Plastinis Vilniaus planas-maketas Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų pasiekė dešimt kartų sumažėjusios apimties: iš Vilniaus gete sukurtų keturiasdešimties Plastinio Vilniaus plano dalių buvo likusios tik keturios plokštės, apimančios Vilniaus miesto centro šiaurės vakarų ir šiaurės rytų dalis (Žvėrynas, Lukiškės, dalis Šnipiškių, Žvejų rajonas, dalis Antakalnio) bei Vilniaus miesto centro pietvakarių ir pietryčių dalis (Naujamiesčio, Naujininkų, Panerių dalys, Liepkalnis ir Rasos). Neaiškiomis aplinkybėmis ir nežinia kada dingo kitos 36 plokštės: 34 – turėjusios apimti Vilniaus apylinkes ir 2 – centrinę Vilniaus miesto dalį, Senamiestį su geto kvartalu, Užupį ir didžiąją Naujamiesčio dalį.

Pastaraisiais metais drauge su istoriniais Vilniaus gete sukurto Plastinio Vilniaus plano-maketo tyrimais buvo atlikti ir kartografiniai bei ikonografiniai Vilniaus miesto tyrimai.[xiv] Nustatyta, kad Plastinis Vilniaus planas-maketas Vilniaus gete buvo sukurtas pagal 1938 m. publikuotą 1:2500 mastelio žemėlapį Plan miasta wielkiego Wilna [DidžiojoVilniaus miesto planas], kurį sudaro 48 lakštai, apimantys visą 1938 m. Vilniaus miesto teritoriją. Toks žemėlapis saugomas Vilniaus apskrities archyve (VAA, f. 1171, AKP 864/1-36), keletas lakštų – Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA, f. 1135, ap. 12). Žemėlapis vienspalvis, objektai atvaizduoti sutartiniais ženklais, reljefas – horizontalėmis kas 1 metrą, užrėmyje pateiktas lapo numeris, plano pavadinimas ir mastelis. Žemėlapio lakštų su pakraščiais ir užrėmiu matmenys – 84 x70 cm, vaizdinės dalies matmenys – 82 x 60.

 

 

---