ŠABSAI BLIACHERIO POEMOS VERTIMAS |
← |
Šabsai Bliacheris, „Jos paskutinis kelias, Vilniaus getas“, VŽM 4563
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Geto vadovui
Draugui Jakovui Gensui –
Kukli dovana
Šabsai Bliacher
1943.III.15
Pernakt jis sėdėjo prie jos lovos,
ir ji jam nusiskundė:
-Kiti vaikai turi laiko savo
mamai, tik tu…
Ir jis žinodamas, kad gydytojas
griežtai jai uždraudė kalbėti,
jai atsakė:
- Gerai, mamyt, rytoj anksti
sugrįšiu pas tave ir mes apie viską
pasikalbėsim…
Naktį jį pas ją
iškvietė. Jis ją šiandien
apkabino ir gražiai jos
paprašė:
Kalbėk su manim, aš taip noriu tave girdėti,
aš privalau tave taip būtinai turėti…
Ir staiga jis pastebėjo, kaip jos
akis pažvelgė į vieną kampą.
Liežuvis jos burnoje
porą trejetą kartų sujudėjo, bet jokio
garso nepasigirdo,
ir viskas…
Jam viskas tapo aišku:
rytoj rytą jis su ja jau
nesikalbės.
Jis sėdėjo prie jos lovos, graudžiai
raudodamas paglostė jos veidą ir užmerkė
vienintelę jos pasilikusią atmerktą akį.
Jis neprisimena, ar ilgai šalia
jos sėdėjo.
Pamaldžios kaimynės jį nuo lovos
nuvedė, ištraukė jo mamai iš apačios
patalynę, uždengė ją juoda drobule ir šalia
padėjo duonos su druska.
Jis žiūrėjo į mamą,
kuri prieš porą minučių
buvo jo mama.
Išbadėjusi namų katytė
stebėjo tuo tarpu namus […],
Prišoko prie duonos su druska,
Jis ją nuvijo…
Taip šiandien jis sustingęs
žiūrėjo į ją nieko
nesuprasdamas.
Taip praėjo naktis, atėjo diena…
Staiga sunkus bosinis balsas
pakilo:
- Išėjo amžiams…
Tai vadinasi nuo šiol jo mamai ramybė,
amžina malonė skirta.
Ir paėmė staigiai moterys
ją, jos paskuniais drabužiais perrengė,
laiptais žemyn ją nunešė ir į
įprastas valstietiškas roges paguldė.
Iki geto vartų kaimynai ir
pažįstami jo mamą lydėjo.
Į gatvę jis tik su vienu
artimųjų išvyko. Jie
įsėdo į roges ir lėtai
nusliuogė per sniegą Vilniaus
gatvelėmis…
Sėdint rogėse šalia
mamos karsto, ėmė kilti prieš jį
ilgo gyvenimo metai…
Jis prisiminė:
Tai nutiko prieš trisdešimt metų.
Jis tuomet buvo dar gana mažas
vaikas.
Kieme jis pavažėlėmis
iš duobės slidinėjo, tik staiga
išgirdo balsus, šiurpius balsus,
kurie sklido iš jo namų,
pamanė, jo mamos balsas… taip,
tai buvo jos mamos…
Ir neramiai vaikiška širdelė
ėmė plakti…
Jis greitai į namus laptais
užbėgo.
Namuose šalia sutvarstyto
kruvina galva lovoje gulinčio jo tėvo
ant kelių klūpojo mama.
Raudama savo ilgus gražius plaukus
ji siaubingai šaukė…
Per tą siaubingą riksmą jis išgirdo:
tavo tėvas nuo laiptų žemyn nukrito
ir mirė.
Ir tuo pačiu keliu, kuriuo jis
dabar važiuoja, jo mama
su broliais ir seseria paskui
tėvo karstą ėjo…
Ir dar prisimena jis:
Pas ją į namus kaimynas
užėjo ir pasisiūlė jo mamos
piršliu būti. Bet ji jam
tuoj pat atsakė:
jai nieko nereikia, ji turi
savo vaikus…
Ir vaikai mokėsi
ir gerai mokėsi, mamos
širdis džiaugėsi.
Ji jokiu sunkiu darbu
nesiskundė, nes vaikai
neturi nieko jausti.
Vaikai išaugo, tapo
suaugusiais. Vienas po kito susituokė.
Ji turėjo garbės gražų
anūkėlį, šviesių akių mergaitę
ant rankų laikyti…
Ir jai buvo gera.
Nuo ankstyvos jaunystės ji buvo tikinti.
Tikėjo, kad viskas jos
gyvenime Viešpaties nulemta…
Kai kilo karas,
vienas sūnus išėjo į frontą.
Ji naktį ir dieną meldėsi,
kad jis atgal sugrįžtų…
- Nenoriu savo vaikų pergyventi,
ji argumentavo.
- Sugrąžink mano anūkui
tėvą, o man – mano sūnų!
Ir nepaisant visų pavojų,
sūnus pas ją namo sugrįžo.
Ir dar jis prisiminė:
Vokiečiai jau buvo į miestą
įžengę, ir mums, žydams, buvo pavojinga
į gatvę išeiti, galėjo mus sučiupti.
Ji į mažą krepšelį valgio prisidėdavo ir
Išeidavo pas tuos, kurie sunkiomis
dienomis jokiais daiktais
apsirūpinti negalėjo…
Vaizdas iškyla jam prieš akis,
tarytum jis ten iš tiesų būtų.
Ir vėl getas…
Žydai buvo į ypatingą miesto
dalį suvaryti.
Ir vienam pirmą kartą eiti
į darbą gete
teko.
Visai dienai jis iš geto
galėjo laisvai išeiti, nueiti
pas namiškius, pas savo žmoną, pasimatyti
su mama. Bet jam nepasisekė.
Visą dieną jis pralaukė prie vartų.
Vakarais jis retsykiais savo mamą
matydavo.
Vieniša, pasitempusi ir išdidi
ji ėjo vilkėdama savo kasdienį
paltą, su mažu krepšeliu:
ten ji savo šabatines žvakes
į getą nešėsi.
Vėliau ji gete,
mūriniuose kambariuose, rūsiuose gulėjo.
Niekam jokių pretenzijų nereiškė,
tikėjo, kad viskas bus gerai.
Rogės šliuožia
Vilniaus gatvėmis, bet jis nemato
nieko aplinkui.
Jis mato visai ką kita:
Gete gaudė senus sergančius
žmones. Matant senus žmones,
jam tapdavo neramu. Širdyje
jis galvodavo apie savo mamą.
Jos kambaryje jis du
žydų policininkus aptiko, ir ji,
jo mama, gana ramiai
tarė:
- Jeigu reiklainga išpirka,
kodėl tai turėtų būti jaunimas…
Jos nepaėmė.
Tačiau ji turi vaikų, kurie
turi ją palaikyti, ir ji dar
sveika.
Ir visų svarbiausia:
pats komendantas jai
šainą davė…
Tačiau niekas
nepadėjo, štai jis važiuoja prie jos
karsto.
Jos šabatinės žvakės prieš
dvi valandas jos galvūgalyje buvo pastatytos...
Viena paguoda…
Jis veža ją tačiau į
kapines, kuriose guli jo
tėvas.
Po trisdešimties metų jie
bus vienas prie kito.
Tačiau vaikai kartą
prie savo tėvų kapų ateis,
jų ašaros kris.
Rogės čiuožia jau
iš gatvių, per kalvas,
ir štai jau kapinių vartai.
Tylu ir balta kapinėse.
Niekas neina tėvų kapo link.
Sniegu užversti visi keliai.
Prie vartų girdėti [?rėkauja?]]provoslaviški
žodžiai.
Pamažu šliuožia rogės
Prie jo mamos paskutinės ir vienintelės
gyvenimo vietos.
Garsiai kastuvuose skrieja
Sušalusi suakmenėjusi žemė viršun.
Aukštyn aukštyn kyla bildesys
iš sušalusios žemės…
Štai kapas jau paruoštas.
Nutolusi baltai aprengta,
Tylinti mama dingsta
Po žeme.
Paskutinis žvilgsnis ir jau gula
lentos ant baltos mamos…
Sūdriai krinta suakmenėjusi žemė…
Ir kastuvas po kastuvo
visiškai uždengia jo mamą.
Ir jam pasirodo:
Kastuvai
paskutinį kadiš sugirgžda,
o vėjas savo “Amen”
po laukus išnešioja…
Parašyta:
Vilniaus gete, kovą
1943
| ↑ | ← |
