LEIBOS ROZENTALIO DAINŲ VERTIMAI |
← |
Leiba Rozentalis, „Pešė iš Riešės“, fragmentas, VŽM 4571, p.33
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Riešės darbo stovykloje, pavaldžioje Vilniaus getui, esančioje apie 30 km nuo Vilniaus, dirbo keli šimtai žydų iš Vilniaus. 1943 m. rugpjūtį žydai iš Riešės perkelti į Vilniaus getą. Pavadinimu „Pešė iš Riešės“ Vilniaus geto teatre buvo rodomas reviu.
Bėga, šuoliuoja Joselė,
Jo kareivėlis iš švino.
Bėga ir sako Joselė:
Dar gyventi verta.
Visi!
Ai, žydai, linksmiau,
Nesijaudinkit – bus geriau,
Ai, žydai, gyviau,
Rytoj bus gerai.
Šiandien už čiupros suimti,
[Bet] Mesijas eina, jau ateis.
Ai, žydai, linksmiau,
Kraujas kunkuliuoti turi.
Pirmajam koncertui 1942 m. sausio 18 d.
Tekstas ir muzika Leibos Rozentalio
Dainavo Chajelė Rozental
Abu žuvo. [Chaja Rozental, vėliau Rozental-Piatka išgyveno, išvyko į JAV]
Akomponavo Nina Gerštein
Leiba Rozentalis, „Viens, du trys...“, VŽM 4663
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
-
Šią dainą dainavo aktorius Jakovas Bergolskis iš Baku reviu Pešė iš Riešės.
Gyvenimas mus pašaukė,
Saulėtų dienų gyvenimas,
Kiekvienas šaly, linksmai nusiteikęs,
Ir savarankiškai išėjo į kelią.
Viens, du, trys, –
Viens, du, trys,
Į darbą kely pasiliko.
Kiekvienas žingsnis savaip skambėjo,
Kiekvienas kelias tapo daina,
Kai žinai, kur eini ir dėl ko.
Dabar mums uždraustas šaligatvis,
Nors kiti eina juo laisvai,
O mes, žvilgsnį nukreipę
Į akmens bruką,
Geležiniu bizūno smūgiu varomi.
Viens, du, trys,
Viens, du, trys,
Tik bruku mums leidžiama.
Žingsniai dabar skamba
Kitokiu ritmu,
Kai eini ir nežinai dėl ko.
Ir seni, ir jauni
Gyvenimą kūrė ir svajojo,
Kol šis kalavijas
Pakibo virš žemė
Ir veda mus it avis.
Viens, du, trys,
Viens, du, trys,
Kaip avys varomi,
Kur tavo žmona, kur tavo vaikas?
Kur visa šeima?
Niekas nežino nei kur, nei kodėl.
Tik, broli, kiti ritmai
Pasieks tavo ausis.
Ir tie, kurie iš baimės
Buvo pirma sustabdyti,
Žingsniuoja su mumis
Ne vieniši.
Viens, du, trys,
Viens, du, trys,
Gatveles, vartus apleis!
Žingsniai dabar skambės
Kitokiu ritmu,
Kai eini ir žinai jau kodėl.
Leiba Rozentalis, „Aš noriu namo... “, VŽM 4635
Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė
Kai žmogus esi jaunas,
Didūs tavo užmojai –
Tuomet skrieji dar linksmai.
Apleisti, pamiršti
Tavo namai, tavo lizdas,
Laikas negrįžta.
Kai ateina senatvė,
Prisimeni
Ir mąstai, kas nutiko,
Nespėjai apsidairyti –
Kaip seniai vaikas buvai...
Priedainis:
Noriu dar kartą savo namus pamatyti,
Ar viskas ten dar taip, kaip buvo,
Štai ta tvora,
Tas medis,
Štai tas stogas, kurs vos laikosi, –
Mano skurstantys namai.
Keturios sienos, stalelis ir suolas,
Čia daug laiko praleidau.
Čia godojau slapta
Savo jaunystės džiaugsmą, savo jaunystės svajas.
Aš ilgiuos namų:
Girdžiu, dainuoja nakties šlamesy –
Tai, žinoma, sūpuoja mano mama mane prie krūtinės.
Kiek ilgesio, kiek malonės
Saugo mamos skurdūs namai.
Jie gali būti iš plytų ar mūro,
Jie gali būti iš šiaudų ar molio,
Aš ilgiuos namų.
Kaip saugiai ir laisvai
Bėgioja vaikas praeity,
Stoviu dabar ir mąstau:
Neturi, žinoma, jis
Savo kambario, savo stalo,
Savo šiltos lovos daugiau.
Mano namai man išgriauti,
Aš bastausi benamis,
Niekad nesu sotus,
Kaip norėčiau dabar savo skurdžius namus turėti.
| ↑ | ← |
