KAČERGINSKIO KŪRYBOS VERTIMAI

 

Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė

 

 Tie, kurie nežino, kas yra vokiečių okupacija su visa savo sistema, negali iki galo suvokti to, kas vyko okupuotose šalyse, taip pat ir getuose bei koncentracijos stovyklose.

 Visi aprašymai, dokumentai ir paveikslai negali to pavaizduoti drauge sudėjus. Kas pats tame nedalyvavo, negali įsivaizduoti, kokį kruviną košmarą milijonams žmonių reikėjo ten išgyventi.

Dabar, kai žvelgiu atgal, noriu išsiaiškinti: kas mums tuomet nutiko? Kaip mes galėjome tuomet gyventi ir mirti? Tie, kurie išgyveno getuose ir koncentracijos stovyklose, ilgainiui taip pat negali to išsiaiškinti.

Vadinasi, kad suvoktume visą tragediją, reikėjo būti gete. Kad galėtume įsivaizduoti, koks tai buvo hitlerininkų kumščio kruvinas smūgis. Iš dalies dokumentai leidžia susidaryti vaizdą apie faktinį, oficialų žydų gyvenimą okupuotose teritorijose. Todėl, manau, didelė dovana yra istorijai dainos, kurias Vilniaus, Kauno, Šiaulių getų ir koncentracijos stovyklų žydai iš savo liūdnų širdžių perteikė.

Žydai dainavo nuolat ir visur. Kai juos vedė į Panerius, kai ėjo į darbus, stovėjo eilėje laukdami dubenėlio sriubos, kai ėjo į kovą. 

Mums atrodo nenatūralu, kai aktorius scenoje tragišku momentu ima staiga dainuoti.

Gyvenime taip nebūna – atrodo mums. Gyvenimas man parodė, kad aš buvau neteisus.

Mes dainuodavome. Daina susiedavo mūsų sielas, pakeldavo nuotaiką, sustiprindavo mūsų raumenis.

Kai mes dainuodavome liūdnas dainas... Jos sukeldavo mumyse pyktį ir [primindavo] bėdas, – dainuodami jas, jusdavome esą pašaukti atkeršyti.

Paprasta...Gete buvo uždraustas bet koks blogas žodis apie žudikus. Netikėtai pasirodant vokiečiui buvo duodamas signalas:

-          Obuolys!

Tai reiškė: ateina vokietis! [Buvo turima omenyje, kad žiemos metu į Vilniaus ligonines plūsdavo iš fronto sušalę vokiečiai kaip „sušalę obuoliai“. – Kačerginskis šį paaiškinimą įdėjęs į rinktinės „Vilniaus geto dainos“, išleistos Paryžiuje 1947 m., įvadinį straipsnį]. Arba kai žydų choras, vadovaujamas A. Slepo, Vilniaus gete dainuodavo dainą „Tyliai, tyliai...“, reikėjo sakinį „Keliai veda į Panerius“ keisti sakiniu „Keliai dabar veda ten“. Buvo uždrausta minėti žodį „Paneriai“, nors ten jau buvo nužudyta 80 tūkstančių aukų.

-          Kokie Paneriai, netiesa, tai bolševikų pramanas, - sakydavo vokiečiai.

Buvo vaidinamas teatras. Kas buvo vaidinama? Tekstų autoriai turėjo rašyti užuominomis. Pavyzdžiui, paimkime reviu pasirodymus Vilniaus geto teatre: „Rugių metai ir sielvarto dienos“ (perfrazuoti žodžiai jidiš kalba „Rugių metai ir kviečių metai“). „Nieko negali žinoti“, „Moiše, laikykis“ arba mažosios scenos vaidinimas „Persekiojimas statinėje„ (žodžių žaismas pagal „Diogenas statinėje“).

Retai dainose aptinkamas žodis „vokietis“. Bet jūs jį, žudiką, atpažinsite kiekvienoje teksto eilutėje. Išimtis buvo dainos, kurias dainavo slapta. Čia galima rasti dainų tekstų arba išgirsti dainuojant apie gestapo mirtį ar specialius dalykus.

Dainų skaitytojas gali susidaryti vaizdą, kas yra getas. Jis gali čia išvysti žydų gyvenimą su visais kasdienio žydų gyvenimo gete įvykiais – mirtis, darbas, gestapas, žydų valdžia, vidaus papročiai ir t. t. Deja, nors ir mes jau niekada negalėsime turėti išsamaus vaizdo, atspindinčio žydų masių gyvenimą gete, tačiau dalis Vilniaus geto archyvo dokumentų išliko. Todėl yra tikimybė, kad dainos atliks šią užduotį ir užpildys istorijos spragą. Dainos padės tyrinėtojui ir skaitytojui atskleisti tautos dvasią, jos pyktį ir kerštą banditams, santykius su žydų valdžia, su išdavikais.

(Dauguma žydų buvo įsitikinę, kad „Laiko daina“, „Pasijuokime“, „Vilne‘, „Malda“ ir kitos buvo sukurtos gete.). Jos atspindėjo to laiko žydų masių jausmus. Man pasirodė reikalinga į rinktinę įtraukti Chaimo Nachmano Bialiko eiles – „Norisi verkti“ ir „Linksma melodija“, Suckeverio „Prie geto vartų“, „Taip kalbėki su našlaičiu“ ir kitus tekstus draugų, su kuriais drauge pradėjome statyti teatro vaidinimus gete ir kitką.

Taip pat ir Kauno bei Šiaulių getų dainas įtraukiau į rinktinę. Ten visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo lygis buvo žemesnis nei Vilniaus gete. Tai galima pajusti ir iš mažesnio ten sukurtų dainų kiekio. Ne visas dainas man pavyko surinkti. Kai kurios prarastos amžiams drauge su jų kūrėjais. Kitos jų keliauja iš lūpų į lūpas ir laukia, kad jas kas nors užrašytų. Rinktinę vadinu pirmine ir neužbaigta. Išsamesnę laikmečio, vokiečių okupacijos laikmečio, žydų liaudies dainų rinktinę sudarinėsiu toliau ir esu įsitikinęs, kad dainų padvigubės.   

Ant pirštų galima suskaičiuoti tekstų ir melodijų autorius, kurie išgyveno. Beveik visi nesulaukė išvadavimo. Iš rašytojų čia galima išvardinti Leibą Opeskiną, Lėją Rudnicki, Hiršą Gliką, Kasrielį Broido, Leibą Rozentalį; iš kompozitorių – Volfą Durmaškiną, A. Slepą, S. Vekslerį, Aleką Volkoviskį, A. Brudno; iš aktorių – Dorą Rubiną, Šabsę Bliacherį, Chajelę Rozental, iš jaunųjų – Keilę Kryževski, Dobę Alpern, Hindą Abel. Ir dau kitų – visi jie buvo nužudyti. Šiems tautos menininkams skiriama ši rinktinė.

Esu dėkingas bičiulei Chanelei Lipnicki, padėjusiai techniškai parengti šią medžiagą spaudai. Būsiu dėkingas visiems savo draugams, kurie perskaitys šią rinktinę ir atsiųs man [dainų] variantų ar dainų, kurios dar neįtrauktos į šią rinktinę.

Mano adresas:

[adresas pateiktas rusų k. juodu rašalu, pasirašyta rusų ir jidiš kalbomis]

 

Š. Kačerginski [parašas rusų k.]

Gedimino g. 15, bt. 24

[parašas jidiš k.]

 

Vilne, 1944 m. spalis [vieta ir data išspausdinti rašomąja mašinėle]

 

 

Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė

Dainos tekstas parašytas žuvus autoriaus žmonai Barbarai Kaufman-Kačerginski 1943 m. balandį. Vėliau ją dainavo Rachelė Rudnicki.

Šią dainą netrukus dainavo ir kituose getuose, stovyklose, partizanai. Dainos kompozitorius Avramelė Brudno, garsus Vilniaus melomanas, buvo deportuotas į koncentracijos stovyklą Estijoje. (Šie duomenys pateikiami rinktinėje Dos gezang fun Vilner geto (“Vilniaus geto dainos”), sudarytojas ir pastabų autorius Š. Kačerginskis, Paryžius, 1947 m.)

 

1. Klaidžioju po getą

Iš vienos gatvelės į kitą

Ir negaliu rasti sau vietos.

Nėra čia mano mylimosios,

Kaip man tai ištverti?

Žmonės, nors žodį pasakykit!

Šviečia virš mano namų dabar

Dangus mėlynas –

Ir kas gi dabar man iš to?

Stoviu lyg elgeta

Prie kiekvienų vartų

Ir maldauju nors trupučio saulės.

 

Pavasari, pasiimk mano širdgėlą

Ir sugrąžink man mylimąją,

Mano ištikimąją.

Pavasari, savo mėlynais sparnais

O, pasiimk mano širdį

Ir pernešk ją mano brangiajai.

 

2.Einu aš į darbą

Pro savo namus

Gedėdamas – vartai uždaryti.

Diena vaiski,

Gėlės nuvytusios.

Jos vysta – ir mums naktis.

Vakare grįžtant

Aimanuoja sielvartas,

Štai čia tu, mieloji, manęs laukdavai.

Čia šešėlyje

Tavo žingsnius atpažįstu,

Bučiuodavai tu mane visad meiliai ir švelniai.

 

2. Pavasaris šiemet

Labai anksti atėjo,

Sužydėjo tavęs ilgesys,

Matau tave it dabar

Gėlėmis apsikrovusią –

Džiugiai prieini prie manęs.

Saulė apliejo

Spinduliais pasaulį šiandieną –

Išsprogo žemėje žaluma.

Mano ištikimoji, mano mieloji, kur tu pradingai?

Tu mano mintyse.

 

 

 Iš jidiš kalbos vertė Ilona Murauskaitė

1943 m. naktį iš liepos 15 į 16 d. gestapas areštavo komendantą, taip vadino savo vadą partizanų kovotojai Vilniaus gete, Iciką Vitenbergą. Keli kovotojai užpuolė gestapo sargybą, nukirto grandines ir išlaisvino savo vadą. Ryte gestapas paskelbė, kad reikia rinktis: ar Vitenbergo gyvbė, ar geto sunaikinimas. Tuomet Vitenbergas pasidavė pats gestapui. 1943 m. liepos 18 d.   gestapo kameroje jis nusinuodijo. (Šie duomenys pateikiami rinktinėje Dos gezang fun Vilner geto (“Vilniaus geto dainos”), sudarytojas ir pastabų autorius Š. Kačerginskis, Paryžius, 1947 m.)

 

Tūno kažkur priešas,

Pasislėpęs lyg žvėris,

Mauzeris, jis budi mano rankoje.

Staiga jis sudreba –

Veda du prižiūrėtojai

Per tamsą komendantą.

 

Naktis blyksniais

Getą perskrodė –

“Pavojus!“ – šaukia vartai, sienos,

Prižiūrėtojai – grandinės,

Mums išvadavus

Eina su mumis komendantas!

 

Naktis praskriejo,

Mirtis prieš akis.

Getas dega it gaisre,

Gete neramu –

Gestapas praneša:

“Mirtis arba komendantas!”

 

Tarė tada Icikas –

Kaip žaibas nukirto –

“Nenoriu, kad jūs man iš meilės

Savo gyvenimą

Priešams atiduotumėt…”

Išdidžiai mirti eina komendantas.

 

Tūno vėl pasislėpęs

Priešas lyg žvėris,

Mauzeris, jis budi mano rankoje.

Tu esi čia man brangus,

Būk tu mano išvaduotojas,

Būk tu dabar mano komendantas!