DVASINIS PASIPRIEŠINIMAS IR KŪRYBA VILNIAUS GETE

Vilniaus gete nuolatinės kančios ir mirties akivaizdoje išgyventi ir nepalūžti žmonėms padėjo dvasinis pasipriešinimas. Vilniaus gete vyko aktyvus kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas, kuris leido geto gyventojams nepamiršti humaniškųjų vertybių bei neprarasti vilties vieną dieną būti išlaisvintiems. Buvo vykdomas švietimas ir skatinama socialinė veikla, dokumentuojamos asmeninės patirtys ir bendruomenės gyvenimas, puoselėjamos religinės tradicijos ir apeigos, buriamasi į pogrindines pasipriešinimo organizacijas. Svarbiausia buvo išlaikyti tapatybę, dvasinę stiprybę, veikti ir nepasiduoti. 1942–1943 m. kovą, vadinamuoju geto stabilizacijos laikotarpiu, kai masinės žudynės nebebuvo nuolatinės, atsirado daugiau galimybių plėtoti socialinį ir kultūrinį gyvenimą. Žydų inteligentų pastangomis ir Žydų tarybos (Judenrato) iniciatyva buvo įkurtos ir aktyviai veikė sveikatos apsaugos, sanitarinės priežiūros, globos, savišalpos, ir švietimo institucijos. Vilniaus gete veikė mokyklos hebrajų ir jidiš kalbomis, biblioteka, jaunimo ir sporto klubai, profesinės ir kūrybinės sąjungos. Susibūrė ir simfoninis orkestras, chorai, teatras jidiš kalba. Buvo statomi spektakliai, organizuojamos parodos, koncertai, konkursai, sporto varžybos, edukaciniai susitikimai, skaitomi referatai, organizuojamos diskusijos. Tai patvirtina ne tik Vilniaus getą išgyvenusių žmonių prisiminimai, bet ir Vilniaus gete išsaugoti ir iki mūsų dienų išlikę dokumentai, dienoraščiai, afišos, piešiniai bei kiti artefaktai.