Ekspozicija Vilniaus geto slėptuvė „malina“

Minint Vilniaus geto likvidavimo 70-ąsias metines, 2013 m. rugsėjo 25 dieną Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Holokausto ekspozicijos patalpose (Pamėnkalnio g. 12) atidaryta įrengta geto slėptuvė „malina“. Slėptuvės Vilniaus gete buvo rengiamos ne tik palėpėse ir rūsiuose, bet ir pačiose netikėčiausiose vietose – kanalizacijos vamzdžiuose, krosnyse, spintose, dvigubose sienose. Iki pat 1943 m. rugsėjo mėn. (kai getas buvo likviduotas) slėptuvė daugeliui žydų buvo vienintelis būdas išsaugoti gyvybę.
 

Holokausto ekspozicijos slėptuvėje „malinoje“ lankytojai lietuvių ir anglų kalbomis girdi fragmentus iš Ichoko Rudaševskio (1927–1943) dienoraščio apie tai, ką jam, dar vaikui, teko patirti besislepiant „malinoje“ viename iš sandėlių Šiaulių gatvėje Vilniuje.
 

Ichokas Rudaševskis buvo vienintelis vaikas šeimoje, kuri įsikūrė Vilniuje 1921 metais. Jo tėvas Elijahu dirbo spaustuvėje, mama buvo siuvėja. 1941 m. birželį, prasidėjus karui tarp Sovietų sąjungos ir nacistinės Vokietijos, Ichokui buvo 14 metų. Rugsėjį jis su visa šeima buvo uždarytas į Vilniaus getą. Nuo pat pirmųjų dienų gete jis ėmė rašyti dienoraštį, kuriame fiksavo ne tik kasdienius įvykius, bet ir savo nuotaikas, svajones, išdėstė požiūrį į tai, kas vyksta aplinkui, aprašė mėginimus su šeima sėkmingai pasislėpti slėptuvėse „malinose“. Deja, paskutinis bandymas išsigelbėti nepavyko – „malina“ 1943 m. spalį, praėjus dviem savaitėms po geto likvidavimo, buvo surasta ir visi besislėpusieji sušaudyti Paneriuose. Po karo Vilniaus geto griuvėsiuose netoli slėptuvės, kurioje slėpėsi Rudaševskių šeima, šį dienoraštį atrado jų giminaitė Sara Vološin.
 

Slėptuvės lankytojai vaizdo instaliacijos dėka taip pat turi galimybę susipažinti su unikaliomis muziejaus fonduose saugomomis, Vilniaus gete iš karto po karo rastomis asmeninėmis nuotraukomis. Iš jų žvelgiantys žmonės, kartu su tais, kurie visą Vilniaus geto egzistavimo laikotarpį išsaugojo jas, buvo nužudyti Paneriuose. Dalis šių nuotraukų yra įvardintos.
 

Slėptuvės „malinos“ kūrėjai stengėsi kiek įmanoma autentiškiau atkurti tuometinę aplinką, ne tiek materialiu, kiek emociniu pagrindu, kuris paskatintų susimąstyti ir padėtų bent šiek tiek pajusti, ką reiškė II pasaulinio karo metais būti žydu.