Panerių memorialo ekspozicija

Prieš II Pasaulinį karą šalia Vilniaus esančios gražios Panerių miško apylinkės buvo labai mėgstamos poilsiautojų. 1932 m. čia pradėtas kurti miestas-sodas, pavadintas Jogailaičių (lenk. Jagiellonow) vardu.
 

1939 m. Lietuva, atgavusi Vilnių ir Vilniaus kraštą, buvo priversta įsileisti Raudonosios armijos įgulas, kurioms Aukštuosiuose Paneriuose pradėtos statyti degalų saugyklos ir amunicijos sandėliai. Kai 1941 m. birželio 24 d. vokiečiai užėmė Vilnių, jie atkreipė dėmesį į nebaigtą statyti degalų bazę visai šalia Panerių geležinkelio stoties. Tuo metu jau buvo iškastos 7 duobės. Naciai nutarė jas panaudoti masinio žmonių žudymo  "akcijoms".
 

Žydų persekiojimas Vilniuje prasidėjo jau pirmosiomis nacių okupacijos dienomis. Juos be jokios aiškios priežasties vietiniai baltaraiščiai suimdavo gatvėse, butuose ir darbovietėse. Žydus diskriminuojančių naujojo okupacinio režimo įsakymų ir nurodymų vis gausėjo.
 

1941 m. birželio 26 d., pagal Vilniaus miesto karo vado von Ostmano įsakymą Nr. 1, užtikrinant viešosios tvarkos palaikymą Vilniaus mieste, buvo suimta ir į Vilniaus sunkiųjų darbų kalėjimą patalpinta 60 žydų ir 20 lenkų. Žydus kaip įkaitus naciams galėjo padėti suimti Valstybės saugumo Vilniaus apygardos, kitų lietuviškų valdžios įstaigų pareigūnai. 1941 m. liepos 21 d. vokiečių pareigūnai iš kalėjimo išsivedė 60 žydų suimtųjų ir juos sušaudė Titnago g., šalia Panerių miško.

 

 

 

 

Masiniai žydų suėmimai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje. Suimtieji buvo varomi į Lukiškių kalėjimą, o po kelių dienų gabenami į Panerius ir ten sušaudomi vokiečių saugumo policijos ir SD Ypatingojo būrio (Sonderkommando) narių.

 

 

 

 

Pirmą kartą dokumentuose Vilniaus Ypatingojo būrio pavadinimas aptinkamas 1941 m. liepos 15 d. Tuomet būryje buvo apie 100 žmonių, vilkėjusių civilių drabužius. Pirmaisiais būrio organizatoriais buvo jaunesnieji leitenantai Jakubka ir Butkus. Nuo 1941 m. liepos 23 d. būriui vadovauti pradėjo karininkas Juozas Šidlauskas. Būrio nariams buvo išduoti rusiški šautuvai ir balti raiščiai. 1941 m. lapkričio mėnesį vietoj J. Šidlausko vadovauti būriui paskirtas leitenantas Balys Norvaiša, o jo pavaduotoju tapo Balys Lukošius. Tuo laikotarpiu būrio narių skaičius buvo sumažintas ir svyravo tarp 40-ies ir 50-ies. Daugumą narių sudarė lietuviai, tačiau buvo ir keli rusai bei lenkai. Ypatingasis būrys buvo pavaldus tik vokiečių saugumo policijai ir vykdė pastarosios pareigūnų nurodymus. Ilgiausiai Ypatingąjį būrį šefavo SS puskarininkis Martinas Weissas.

 

 

Daugiausia žmonių Ypatingasis būrys sušaudė 1941 metais. Vien per liepos mėnesį buvo sušaudyta apie 5000, rugpjūtį – apie 2000 žmonių. Iki 1941 m. pabaigos Paneriuose, pagal SS Standartenfiurerio Karlo Jägerio raportą, buvo sušaudyta mažiausiai 21 000 žydų.
 

Nuo 1942 m. žydai iš Vilniaus geto Paneriuose buvo naikinami nedidelėmis grupėmis. 1943 m. balandžio mėnesį, likviduojant mažuosius getus Vilniaus apskrityje, Paneriuose buvo sušaudyta apie 7500 žydų, rugsėjo 23 d. likvidavus Vilniaus getą – sušaudyta keli šimtai senelių ir ligonių. Nuo 1943 m. rugsėjo pabaigos iki lapkričio pradžios Paneriuose sušaudyta iki 1000 (tikslus skaičius nėra žinomas) buvusių Vilniaus geto kalinių, bandžiusių pabėgti iš Vilniaus geto teritorijos. Dar apie 2000–2300 žydų, likviduotų „Kailio“ ir „HKP“ darbo stovyklų kalinių, buvo sušaudyta 1944 m. liepos 2–3 d.

 

 

 

1944 m. rugpjūčio mėn. Paneriuose dirbusi Ypatingoji valstybinė komisija nustatė, kad Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 100 000 žmonių. Nuo tada imta oficialiai laikytis šios nuomonės. Paneriai – antra pagal nužudytų žmonių skaičių (po Babi Jar Ukrainoje) masinių žudynių vieta Rytų Europoje. Manoma, kad žydų aukų skaičius galėjo siekti apie 70 000. Kitos aukos – Lietuvos vietinės rinkinės kariai, romų tautybės žmonės, lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyviai, komunistai, sovietiniai karo belaisviai. Naujausiais duomenimis iš viso Paneriuose galėjo būti nužudyta 50 000 - 70 000 žmonių.

 

 

 

Fotografijos iš VVGŽM fondų

Jad Vašem muziejaus pirmininkas Avneris Shalevas, Vašingtono Holokausto memorialinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas Jacekas Nowakowskis, Valstybinio Aušvico-Birkenau muziejaus Osvencime ir Štuthofo muziejaus direktoriai Piotras M. A. Cywińskis ir Piotras Tarnowskis bei Lietuvos Respublikos kultūros ministro patarėjas Rolandas Kvietkauskas pristatė Panerių memorialo rekonstrukcijos idėjas.
 

Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Kultūros paveldo departamento, Vilniaus universiteto, Vilniaus miesto savivaldybės, Kauno IX forto muziejaus, Lietuvos architektų sąjungos, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams specialistai kartu su užsienio diplomatinių atstovybių bei kultūros centrų atstovais aptarė dabartinę būklę, pasikeitė nuomonėmis dėl naujos Panerių memorialo koncepcijos. Seminare taip pat dalyvavo vyriausiasis Lietuvos rabinas Chaimas Buršteinas, Lietuvos žydų bendruomenės atstovai bei Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ.
 

1944 metų duomenimis Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 100 000 žmonių. Manoma, kad žydų kilmės aukų skaičius galėjo siekti apie 70 000. Kitos aukos – Lietuvos vietinės rinktinės kariai, romų tautybės žmonės, lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyviai, komunistams priskirti asmenys, sovietiniai karo belaisviai. Panerių memorialui, nacių pasirinktai masinių žudynių vietai, jau seniai reikalingas naujas memorialinis kompleksas, tinkamai pagerbiantis visus žuvusiuosius ir atitinkantis šiuolaikinės visuomenės poreikius.

 

 

 

 

 

 

Aš norėčiau dedikuoti šį mūsų susibūrimą Vilniuje, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre, vaikams, šeimoms, civiliams, kurių gyvenimai, galėję atnešti Lietuvai be galo daug, nutrūko ties Panerių duobėmis. Mes, šios dienos Lietuvos piliečiai, skolingi šitą simpoziumą žydams, taip pat ir lenkams, rusams ir lietuviams. Mes jį skolingi Lietuvos ir Europos, Izraelio ir pasaulio ateičiai.
 

Panerių pušynas yra didžiausio nacių nusikaltimo vieta Lietuvoje. Paneriai yra vieta, kur vadinamasis Ypatingasis būrys, vadovaujamas esesininkų, brutaliai užbaigė Lietuvos Jeruzalės istorinį kelią. Tai buvo serija akcijų, kiekviena iš jų – žodžiais sunkiai nusakomos skerdynės, kurios Holokaustą vykdantiems budeliams buvo rutininis darbas. Apie Panerių nusikaltimus buvo liudijama Niurnbergo procese.
 

„Paneriai, Ponary, Ponar“ – šis žodis įvairiomis kalbomis yra tapęs chrestomatiniu istorijos vadovėliuose, filmuose, memuaruose, literatūros kūriniuose. Deja, ilgus dešimtmečius ši didžiausio nacių nusikaltimo Lietuvos teritorijoje vieta formuojasi stichiškai. Probleminė ir šios vietovės priklausomybė juridiniam asmeniui. Daugybė gyventojų grupių ten vyksta pagerbti vadinamųjų savųjų aukų įvairiais metų laikais, ten vyksta valstybinės ceremonijos, o visas aukas ten suvienija ne žmonės, o tiktai bendras miškas, kupinas neišrėktos tylos.
 

Paneriuose slypi milžiniška tragedija, bet ir didžiulis neišnaudotas potencialas. Mes galime laikyti Panerius vien tik kapinėmis, kuriose trūksta antkapių, nes nežinia, kur guli atskiros aukos. Kapinėmis, kur memorialai tyli didžiąją metų dalį ir prabyla tik per atmintinas dienas. Aš esu tikras, kad, jeigu būtų likę gyvi, daugelis šių aukų pritartų šiam norui suteikti Paneriams sparnus –  tolerancijos ir kultūros sparnus, kad jie galėtų nunešti mūsų ateičiai ir visam pasauliui kone kiekvieną Panerių vaiko ašarą ir kiekvieną neišsakytą aukos žinią ar bandymą pasipriešinti, gal ir beviltišką anuomet, bet šiandien suteikiantį mums tikėjimą žmogaus jėgomis.
 

Panerių pušyno ošime turi nuskambėti vientisas, tegu ir daugiabalsis, žmogiškas pasakojimas.
 

Tarptautinės Holokausto švietimo užduoties valstybių grupės čarteryje, aptartame praėjusiais metais Izraelyje, yra pasakyta: „Holokausto memorialiniai muziejai turi apsaugoti aukų orumą nuo įvairiausių būdų tomis aukomis pasinaudoti politiškai ir užtikrinti, kad istorijos interpretacija sužadintų kritinį, nepriklausomą mąstymą apie praeitį, kuris siekia daug toliau ir plačiau, nei vien paprasta praeities pamoka.“
 

Tokios memorialinės vietos kaip Paneriai turi atliepti ir iškylantiems šiuolaikinės visuomenės iššūkiams. Tai ne pirmoji pastanga Lietuvoje surasti sprendimą, bet pirmoji, pasitelkus tarptautinį patyrusių ekspertų forumą. Taigi, kaip rekonstruoti Panerius? Pabandykime įsivaizduoti ir paklokime pamatus, kol kas tik mintimis ar įžvalgomis ateities projektams. Apie Panerius šiame muziejuje ir Lietuvos archyvuose yra nemažai dokumentų. Aš tikiuosi, kad jų taip pat yra ir Jad Vašem ir Vašingtono Holokausto memorialiniame muziejuje.
 

Aš dėkoju LR Seimui, Ministro pirmininko tarnybai, Užsienio reikalų ministerijai, mūsų diplomatams užsienyje, Lenkijos, JAV, Čekijos ambasadoms, be kurių paramos šis mūsų susitikimas Vilniuje būtų neįmanomas. Ačiū mano bendradarbiams už šį susitikimą.
 

Linkiu prasmingo patirties pasidalijimo, svarių minčių, įkvepiančių diskusijų.

 

 

 

 

 

 

Prieš pradėdamas kalbėti apie dabartį, pateiksiu trumpą Štuthofo koncentracijos stovyklos istoriją. Ji buvo įkurta jau kitą dieną prasidėjus II pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 2-ąją. Tokios stovyklos įkūrimo planai, ginkluoto konflikto atveju, buvo paruošti dar 1936 m. Štuthofo stovykla veikė lygiai tiek pat, kiek truko II pasaulinis karas Europoje: 2077 dienas. Paskutiniai belaisviai – apie 140 žmonių – iš jos išlaisvinti 1945 m. gegužės 9 d. Tai buvo didelė stovykla, sudaryta net iš 39 mažesnių stovyklų, besitęsiančių nuo Ščecino iki Karaliaučiaus. Per Štuthofo vartus praėjo apie 110 tūkstančių belaisvių, visam laikui ten pasiliko 65 tūkstančiai.
 

Iškart po išlaisvinimo, po to, kai Štuthofe užbaigė savo darbą komisija, tyrusi nacių nusikaltimus, belaisviai pasiūlė įkurti toje vietoje muziejų. Tačiau susidūrė su valdžios nepasitikėjimu, kadangi vyravo nuomonė, jog Štuthofe buvo internuoti etniniai vokiečiai. Taip atsitiko todėl, kad dėl labai komplikuoto istorijos persipynimo, apie kurį galima būtų perskaityti atskirą paskaitą, dauguma Pamario lenkų pasirašė etninių vokiečių sąraše. Po išlaisvinimo šios stovyklos vieta vykdė įvairias funkcijas: ten buvo įkurta sanatorija, karinis padalinys, planuota atidaryti mokyklą. O tuo metu autentiški atskirų stovyklų objektai nyko: dingo visa žydų stovykla, visa vadinamoji nauja stovykla bei nemažai senos stovyklos objektų. Po to buvo išardyti ir kiti, kadangi manyta, kad jeigu jie yra bendri ir neturi šeimininko, vadinasi, jie yra niekieno.
 

Muziejus Štuthofe buvo atidarytas 1962 m. kovo 12 d., t.y. praėjus beveik 17-ai metų po išlaisvinimo. Iš 120 ha ploto, ant kurio buvo išdėstyta stovykla 1944 m. gruodį, muziejaus žinioje liko apie 20 hektarų, t.y. šeštadalis autentiškos teritorijos. Dėl degradacijos, išnykimo, daugelio originalių objektų išvežimo didelė buvusios stovyklos dalis, įkūrus muziejų, įamžinta tik simboliškai.
 

Kokią misiją vykdo muziejus? Pirmoji ir pagrindinė – išsaugoti šios atminimo vietos bei nedaugelio išlikusių originalių objektų autentiškumą. Svarbu yra kaupti muziejinę ir archyvinę medžiagą, dirbti su istorijos liudytojais, užtikrinti atminties vietos prieinamumą lankytojams. Čia iškyla svarbiausias, mano nuomone, elementas – ypač svarbus mūsų susitikimo kontekste – būtent, edukacija. Ji gali būti įvairių formų: parodos, mokslinė veikla, publikacijos, pedagogų, gidų apmokymai, užsiėmimai jaunimui ir suaugusiems, bendradarbiavimas su mokyklomis bei aukštosiomis mokyklomis, pagalbinės medžiagos bendrojo lavinimo mokytojams parengimas. Manau, kad edukacija turi lemiamos įtakos bendram istorijos pateikimui ir supratimui, todėl Štuthofo istorinį objektą būtina įtraukti į bendrojo lavinimo programas. Tai matau ir Panerių kontekste. Edukaciniai užsiėmimai muziejuose prieinami visiems – ir tiems, kurie kažką jau žino, ir tiems, kurie nežino nieko, tačiau tikisi sužinoti, turi motyvaciją. Manau, kad šią grupę bendrojo lavinimo pagalba galima ir būtina praplėsti.
 

Šiame kontekste mano nuomonė sutampa su direktorių Szalewo ir Nowakowskio pasisakymais – reikėtų kuo greičiau ir plačiau, pradedant nuo jaunimo, įvesti į apyvartą kvalifikuotų metodologų deramai paruoštus vadovėlius.
 

Mano pasisakymo fonas – nuotraukos, padarytos iš paukščio skrydžio 2010 m. pavasarį. Jose – stovyklos teritorija, Štuthofo muziejus, išlikę objektai, simbolinis įamžinimas. Jose taip pat apylinkės, kadangi ši skaudi istorija vyko dabartinių turistų labai pamėgtame regione. Todėl mūsų institucija nuolat susiduria su paradoksalia problema: pasirinkę kaip papildomą atrakciją, pas mus atvyksta daug žmonių, dažnai visiškai nepasiruošusių apsilankyti muziejuje, esančiame buvusios genocido stovyklos teritorijoje.
 

Labai Jums dėkoju.

 

 

 

 

 

Šiandien kalbame apie aktualios Europos šaknis. Norėčiau pristatyti mano poziciją šiuo klausimu. Šiandieninę bendrą Europą pradėta kurti po II pasaulinio karo patirties todėl, kad šis karas buvo kitoks nei visi anksčiau vykę karai. O šis skirtumas slypi ne Normandijos pliažuose ar Stalingrado apkasuose. Šis skirtumas – tai Birkenau, šis skirtumas – tai Babi Jar vietovė, šis skirtumas yra Paneriai. Tokią pokarinę Europą pradėta kurti Vakaruose, tačiau jos atsiradimo priežastys glūdi pas mus, mūsų žemėse. Šių vietų kaip pokarinės Europos supratimas yra, mano giliu įsitikinimu, savotiškas mūsų europietiškumo egzaminas.
 

Šiandien, ko gero, Aušvicas-Birkenau yra viena žinomiausių iš tokių vietų, jau tapusi simboliu. Ji susideda iš dviejų išlikusių erdvių: koncentracijos stovyklos Aušvicas I bei didžiulės, maždaug 200 ha ploto Aušvicas II-Birkenau stovyklos, tapusios Genocido apogėjumi. Aušvicas – tai stovykla, prarijusi daugiausia aukų. Tačiau kas įdomiausia ir labiausiai kelia nerimą – tai nėra pagrindinis jos simbolinės reikšmės veiksnys šiandien. Visų pirma, tai genocido stovykla, turėjusi daugiausia liudytojų, nes kaip naikinimo centras ji buvo priskirta prie koncentracijos stovyklų. Antra – ji yra vienintelė tarp didžiųjų masinio naikinimo vietų, kurios autentiškumas iki šiol yra įskaitomas. Apie šios vietos šiandieninę reikšmę liudija ir lankytojų skaičius, pastaraisiais metais pasiekęs milijoną keturis šimtus tūkstančių, o lankomumo geografija gerokai peržengė šios istorijos geografijos ribas. Paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje pas mus lankėsi Vakarų Europos, Lenkijos, Izraelio bei JAV gyventojai. Praeitais metais vien iš Pietų Korėjos atvyko keturiasdešimt keli tūkstančiai žmonių. Tačiau šią simbolinę pars pro toto reikšmę jaučiame ne tik per lankomumo prizmę, bet ir žiniasklaidoje, kultūroje, civilizacijoje. Aušvicas – tai simbolis, jis tapo Šoa sinonimu, Holokausto sinonimu. Ir nuo to norėčiau pradėti, nes Paneriai taip pat yra savotiškas simbolis. Kalbame apie vietą ir kalbame apie simbolį. Tai du skirtingi sluoksniai, į kuriuos būtina atsižvelgti. Atminties vieta – tai ne muziejus, šių dviejų dalykų negalima painioti. Žmonės nevažiuoja į Aušvicą ir nevažiuos į Panerius, lyg važiuotų į muziejų. Dar daugiau – dauguma jaunų žmonių, o 70 proc. besilankančių Aušvice yra jauni žmonės, anksčiau jau yra lankęsi kokiame nors genocido muziejuje. Jie atvyksta čia ieškoti kažko kitko, atvyksta ieškoti autentiškumo, savo patirties. Paroda atminties vietoje netolygi parodai muziejuje. Nes tai, ką matome, yra autentiška vieta. Ir parodos elementai turi tik išryškinti, pabrėžti vietą, kurioje esama. Būtų baisi klaida, jeigu atminties vietoje atidarytume muziejų tikra to žodžio prasme. Toks Muziejus arba stovėtų šiek tiek nuošaly ir tik atkartotų tikrą genocido vietą, arba būtų apibrėžtoje vietoje, užimdamas jos erdvę, ir viską, ką čia galima įkurti, būtų galima įkurti bet kur kitur.
 

Ugdyti supratimą – tai tikslas, kurį keliame čia apsilankančio jaunimo atžvilgiu. Ne tik perteikti žinias, bet suprasti. Specialiai atskiriu šias dvi sąvokas. Supratimo poveikis atsiranda perėjus šią erdvę. Tai nėra vien tik edukacinio proceso sąlygotas poveikis, kokį paprastai sukelia pats mokymasis. Tai labiau perėjimo poveikis, t.y. savosios patirties įsigijimas toje erdvėje. Tai kažkas iš esmės svarbaus – autentiškos erdvės savoji patirtis. Ją gali įgyti tik čia. Būtent čia ir slypi didžiausias Birkenau paveikumas šiandien. Tai gali būti stiprioji ir Panerių pusė. Supratimas taip pat yra bendravimo su autentiškumu efektas. Ir, ko gero, užtenka vienos nuotraukos, kad būtų aišku, kas čia nutiko. Kai, tarkim, po gero pasiruošimo, po geros pamokos mokykloje, žmogus eina ir pamato, pvz., tūkstančius akinių, priklausiusių nužudytiesiems, tai sukrečia daug labiau nei paprasta statistika, informuojanti, kad žuvo konkretus žmonių skaičius.
 

Paneriai yra labai autentiški, kaip ir Vilniaus artumas, erdvė, miškas, duobės, daiktai. Užtenka visa tai atkasti, parodyti, padaryti perskaitomu – nesikišant ir nenaikinant vietos autentiškumo. Įskaitomumas yra šio autentiškumo tikslas. Pats savyje autentiškumas nebūtinai turi būti kalbantis, jeigu jo prasmė bus įskaitoma. Pateiksiu vieną pavyzdį: stengiamės nesikišti į istorinę Birkenau erdvę, su viena išimtimi – reguliariai atnaujiname vielas. Per aštuonerius-dešimt metų vielos nusidėvi, rūdija, irsta. Palikus Birkenau be senų autentiškų vielų, visa erdvė nebūtų įskaitoma. Nebūtų sienų, stovyklų, filialų, sektorių ir t.t. Tad kodėl vis dėlto vielas keičiame? Todėl, kad autentiškumas nėra tikslas pats savyje. Jis turi tarnauti šios erdvės įskaitomumui šiandien.
 

Jei kalbame apie įskaitomumą, tai keletą žodžių galime pasakyti ir apie užterštumą – istorinės erdvės yra užteršiamos. Užterštumą gali reikšti, pvz., paminklai – Paneriuose tai ypač ryšku. Truputį tai primena įėjimą į Mauthauzeną: prie įėjimo į šią stovyklą Austrijoje stovi keliolika paminklų ir žmogus negali susigaudyti. Įėjęs į Mauthauzeną, jis pamato 250 ar 300 lentų ir kartais jau nebemato stovyklos, o tik lentas. Panašiai yra ir Dachau, kur šiuo metu pristatyta daugiau bažnyčių, koplyčių ir cerkvių, negu yra kalėjimų-barakų. Užterštumo įspūdį gali sukurti ir pasakojimo perteklius. Jaunimas turi atvažiuoti pasiruošęs. Kartais tyla gali reikšti daugiau negu pasakojimo perteklius, aiškinimų, nuorodų, detalių perteklius. Užterštumas – tai ir papildoma aptvara, apželdinimas mišku arba – kaip šiuo atveju – miško iškirtimas. Į tai būtina atsižvelgti. Panerius galima padaryti įskaitomus, tačiau, be abejo, tai procesas, reikalaujantis sugrįžti prie tam tikros ankstesnės būklės, nes užterštumas jau įvyko – neabejoju, kad su geromis intencijomis, tačiau vis dėlto įvyko. Ir po to turi sekti apmąstymas, ką būtina išsaugoti, ką norime išsaugoti ir ką galima išsaugoti.  Toliau: išsaugojimo priemonės, konservavimo lygis, klausimas, ar kažką norime adaptuoti, ar rekonstruoti. Dėl pastarojo elemento – rekonstrukcijos – būčiau labai atsargus. Kai kur Europoje buvo atliktos rekonstrukcijos. Laukiamas efektas nebuvo pasiektas, o tik sukurtas toks „miš-maš“. Tai labai sudėtinga ir slidi sritis. Kaskart vis girdimi balsai, kad Birkenau reikėtų atkurti kamerų ir krematoriumų griuvėsius, kad jaunimas turi matyti. Tačiau tai būtų esminė klaida. Jei kažkas nenori matyti autentiškų dujų kamerų, padedant gidams, pedagogams, pasitelkdamas informaciją, knygas, tai nepriklausomai nuo to, ką darysime, vis tiek jų nepamatys. Todėl labai svarbu tinkamai papasakoti apie tai, ką matome. Ypač jaunimui, kai jauni žmonės atvyksta kaip tikslinė grupė – jie negali įžvelgti to, kas nesutampa su jų samprata. Paauglys iš karto pajus, kad čia yra kažkokia klastotė, kažkoks melas, galbūt propaganda, ir viską atmes. Geriau atkurti mažiau arba visai nieko, bet pasakyti visą tiesą. Antraip pasakojimas bus atmestas.
 

Atminimas. Kalbame apie kapines, nors šis žodis nėra adekvatus – į kapines paprastai atvežami jau mirusieji. Tačiau šios atminties vietos – kartu ir kapinės, nes ten palaidoti pelenai. Atminties esmė – tai aukos ir jų drama. Ši vieta turi būti parodyta taip, kad būtų kalbama ne tik apie skaičius, datas, faktus, bet ir apie žmogų, jo dramą. Atkurti veidą yra nepaprastai sunku, tačiau būtina. Su šia problema susiduria ne tik Paneriai, pažiūrėkime į Treblinką, Kulmą – anuose miškuose kažko labai trūksta. Ypač sunku tai išspręsti didelėse stovyklose, pvz., Aušvice, esant tokiems dideliems aukų skaičiams. Vis dėlto vienoje vietoje, Birkenau užnugaryje, buvusioje pagrindinėje saunoje, parodėme veidus – ši vieta tapo viena geriausių vietų genocido reikšmės supratimo prasme. Tačiau, kalbant apie veidus, privalome atminti, kad šalia pažįstamų, neapsakomai liūdnų aukų nuotraukų, iš kurių kiekviena pasako daugiau nei valanda istorijos paskaitos, aprašymų, lentelių, žemėlapių, yra ir kitos nuotraukos, kurių nevalia pamiršti. Tai budelių nuotraukos. Jų veidai. Daugybei žmonių sunku suvokti, kad tai padarė paprasti žmonės, tad vartojami įvairūs eufemizmai šiems žmonėms nusakyti: „barbarai“, „gyvuliai“, „nežmonės“. Tačiau jeigu ši vieta turi liudyti, tie veidai čia taip pat privalo rasti savo vietą. Moralės požiūriu – tai labai sunkus klausimas. Ko jau ko, bet nužmoginti budelį mes neturime teisės.
 

Švietimas. Labai daug apie tai kalbėta. Mano įsitikinimu, tai yra raktas. Švietimas atminties vietoje – tai daugiau nei kažkokia valanda arba dvi–trys šiai temai skirtos pamokos mokykloje. Atminties vieta tampa atminties vieta ne todėl, kad ten yra stebuklingas paminklas, bet dėl to, kad ši atmintis yra gyva, kasdienė. Ji ten yra todėl, kad ten atvyksta jauni žmonės ištisom klasėm. Atminties vieta – tai ne paminklas. Tai švietimo erdvė. Ir būtent joje prasideda Panerių projektas. Tad reikia pradėti nuo mokyklų ir švietimo. Nes tik tuomet atmintis bus prasminga. Jaunimas ir mokyklos – tai svarbiausia. Būtent jiems norime apie tai kalbėti. Kalbant brutaliai: aukoms šiandien jau nebereikia mūsų švietimo, jo reikia mūsų vaikams. Aukoms esami jį skolingi, bet jo reikia mūsų vaikams. Mano įsitikinimu, reikėtų labai stipriai koordinuoti Kultūros ir Švietimo ministerijų darbą, kad atminimo vietos taptų gyvos – tik tuomet jos bus paveikios ir tik tuomet atsiskleis pati atminties esmė. Tai turi gyvuoti ne žiniasklaidai, recenzentams, diplomatams, intelektualams. Visų pirma šito reikia mokykloms, būtent jos privalo šią vietą pasiekti. Tik tuomet jaunimas supras, pirmiausia – savo istoriją, paskui – istoriją tų, kurių šalia jau nebėra, o vėliau ir visą pokarinės Europos istoriją bei šiuolaikinio pasaulio situaciją.
 

Pasakojant labai svarbus istorinio konteksto sąryšis su emocijų kontekstu. Turiu omeny ne tik datas ir skaičius, bet ir tai, ką pas mus Aušvice pavadinome trimis etapais: pirmas etapas – pati atmintis. Tai pagrindas – turime žinoti, ką turime atminti. Antras etapas – tai supratimas, pagrįstas šia atmintimi – genocido reikšmės supratimas. Trečias etapas – tai atsakomybės etapas. Šis supratimas turi tikslą – norime, kad jauni žmonės rytoj būtų labiau atsakingi, negu mes esame šiandien, arba negu mūsų tėvai buvo vakar. Ir šis reikšmės supratimas, ateinantis per asmenišką aukos atpažinimą, yra būtent tas supratimo ir atsakomybės skatinimo kelias. Tiesa, šiandien mes visi nepakankamai reaguojame į tai, kas vyksta pasaulyje. Tiesa ir tai, kad šios atminties patys nepasirinkome, tad reikiamo supratimo todėl ir nesame įgiję, nežinome, ką daryti, kada reaguoti. Išeiname, žinoma, įvairiais tempais, iš didelio melo laikų, iš komunistinių laikų, su visuomene, prisitaikančia prie naujų realijų – vieniems sekasi geriau, kitiems  blogiau. Labai trūksta išsamių viešųjų diskusijų. Su visokiais sunkumais susidūrėme Lenkijoje paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje: kryžiai Aušvico-Birkenau erdvėje, įvairūs konfliktai, nesusipratimai, blėstanti atmintis. Čia, Paneriuose, taip pat atmintis, kuri pamažu jau išsitrina, tačiau sutelkus pakankamai kantrybės ir noro galima įveikti kliūtis ir pasiekti, kad įvairios atmintys atsivertų viena kitai be agresijos. Tam reikia laiko bei visuomeninio darbo. Tačiau privalu prisiminti, kad atminties erdvės architektūra priklauso ne tik nuo politikos ar edukacijos, bet ir nuo moralinės paradigmos – o tai yra sunkiausia. Kitaip tariant, Paneriai nėra vieta, kur galima vykdyti vienokią ar kitokią politiką, vienokių ar kitokių idėjų propagandą, prisitaikančią prie rinkimų ar viešosios nuomonės pasikeitimų tvarkaraščio. Paneriai turi savo balsą ir tai yra aukų balsas. Tačiau visada būtina sau užduoti klausimą: ar šiuolaikinė šios vietos reikšmė atitinka tiesą, ar kartais nėra čia manipuliacijų, suteikiančių nebyliam aukų šauksmui balsą, kurio jų lūpose nebuvo. Kitaip sakant, ar vėl nesustipriname jų asmeninės tragedijos. Mano nuomone, ši tiesos reikšmė yra mūsų bendros kalbos Europoje apie bendruosius Europos pamatus sąlyga.

 

Atsakymas: Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintame dešimtmetyje Holokausto neigimas (lenkų k. – negacjonizm) Europoje buvo tapęs didele ir rizikinga problema. Tuo metu kai kuriuose universitetuose susiformavo ištisos asmenų grupės, kurios bandė neigti Holokaustą. Šiandien, mano manymu, Europoje ši problema neišnyko, bet buvo visiškai nustumta į šoną. Kitaip tariant, tokie asmenys išbraukti iš universitetų, jie niekur nėra kviečiami, jiems  nepaduodama ranka.

Šiandien į Holokausto neigimo problemą žiūrima visiškai kitaip. Kadangi didelėje musulmonų ir arabų visuomenių dalyje stebime augančią tendenciją neigti genocidą. Tai yra politizuotas ir masinis procesas. Tai, apie ką prieš dvejus metus kalbėjo Irano prezidentas, nebuvo propaganda, tai buvo populizmas. Jis kalbėjo apie tai, ką norėjo išgirsti eiliniai žmonės. Šiuo atveju situacija yra pavojinga. Kalbant apie Europą, galima paminėti kelis gal keliolika daugiau ar mažiau žinomų Holokausto neigimo „dinozaurų“, tarp jų Davidą Irvingą. Kadaise jis norėjo atvažiuoti ir apžiūrėti Aušvicą ir Birkenau, bet norėjo tai padaryti kamerų šviesoje. Mes nesutikome su tuo ir iki šiol manau, kad šis žingsnis buvo teisingas. D. Irvingas – istorikas, turįs didžiules archyvines ir dokumentines žinias, o tai reiškia, kad jo lūpose Holokausto neigimas neskamba taip, kaip šešiolikmečio skinheado lūpose. Tai nėra nuoširdus Holokausto neigimas. Jis susipažinęs su dokumentais, taigi žino, kaip viskas buvo. Tolesnis dialogas yra beprasmiškas. Negalima nusižeminti iki dialogo su žmogumi, kuris dialogo metu nėra su mumis nuoširdus. Būna atvejų, kai ateina jauni žmonės ir užduoda mūsų gidams labai sunkius klausimus, ant netikėjimo ribos, ir tai yra normalu. Ir šiuo atveju reikėtų labai stengtis kalbėti su jais, o ne su Davidu Irvingu.

Klausimas dėl atminties vietos Paneriuose ir Atminties muziejaus pavaldumo (dabar Panerių komplekso teritorija priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, o muziejus – Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui – red. pastaba).

Direktoriaus P. Cywinskio atsakymas: Lenkijoje paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio pabaigoje įvyko gili savivaldybės administracijos reforma, kuri tam tikra prasme palietė ir atminties vietas. Atminties vietos Treblinka, Sobiboras, Gros-Rozenas tapo pavaldžios savivaldybėms. Aušvicas-Birkenau, Štuthofas ir Majdanekas liko prie Kultūros ministerijos. Jei žinome, kokie yra pagrindiniai savivaldybės uždaviniai, tai suprasime, kad ši vieta turi šansą išgyventi tik tada, kai bus giliai įtraukta į edukacines programas. Tad, remdamasis Lenkijos patirtimi, patarčiau decentralizuoti labai sunkią vietą. Savivaldybėms pavaldžios atminties vietos Lenkijoje nuolat galvoja apie tai, kokiu būdu „perstumti“ įstatymą, kuris sugrąžintų jas į pavaldumą Kultūros ministerijai – ir tai nėra tik finansų problema.
 

Atsakymas: Negaliu šio pasiūlymo komentuoti, kadangi nemačiau šitų pastatų. Bet reikia atsižvelgti į vieną dalyką: adaptacija, ypač muziejininkystėje, nėra pigesnis sprendimas, negu kažko naujo pastatymas. Pastatas, kuriame anksčiau nebuvo įrengtas muziejus, kad juo taptų, reikalauja tiek pat daug darbo, kiek naujo pastato pastatymas. Kita problema –  pirmiausia reikėtų gerai apmąstyti, ką ir kam norime rodyti, gerai apmąstyti parodos ekspoziciją ir edukacinę erdvę ir tik po to galvoti apie gabaritus bei įpakavimą. Tai truputį primena dovanos paruošimą – iš pradžių sugalvojame dovaną, o po to ją įpakuojame, o ne atvirkščiai, kai dovana neatitiks pakuotės. Todėl šiame etape siūlau dėmesį sutelkti ne į „didžiulę muzieologiją“, o į tai, kad Paneriai būtų perskaitomi ir pritrauktų kuo daugiau mokyklinių ekskursijų.