Dailininko, kultūros veikėjo, pedagogo Antano Jaroševičiaus vardas gerai žinomas Giedraičių rajono gyventojams. Antano Jaroševičiaus vardu pavadinta Giedraičių gimnazija, apie A. Jaroševičiaus gyvenimą ir veiklą pasakoja šioje mokykloje įkurtas muziejus, pagal A. Jaroševičiaus projektą 1932 m. Giedraičiuose pastatytas paminklas „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę ties Giedraičiais 1920 metais“.

Kovose už Lietuvos laisvę ties Giedraičiais 1920 metais ypatingu didvyriškumu ir drąsa pasižymėjo ir Giedraičių progimnazijos direktorė, aktyvi visuomenės veikėja Malvina Valeikienė.

Tačiau iki šių dienų buvo labai mažai buvo žinoma apie šių Giedraičių šviesuolių pasiaukojimą Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjant Giedraičių gyventoją Esfirą Gutmanaitę.

Esfiros Gutmanaitės gelbėjimo istoriją pavyko atskleisti tik gavus Esfiros dukters Guodos Litvaitienės ir Esfiros gelbėtojos Mildos Valeikaitės-Markonienės dukters Elonos Ruzgienės prisiminimus.

Karas užklupo Esfirą pakeliui į Ukmergę, kur Esfira, džiugiai nusiteikusi, skubėjo atsiimti Ukmergės gimnazijos baigimo atestatą. Netikėtai prasidėjus bombardavimams, supratusi, jog prasidėjo karas, Esfira nusprendė sugrįžti į gimtuosius Giedraičius ir tuojau pat susidūrė su siaubinga tikrove – nuožmiu žydų persekiojimu.

Iš Mildos Emilijos Markonienės (Valeikaitės) dukters Elonos Ruzgienės prisiminimų: Vokiečiams užėmus Giedraičius prasidėjo žydų areštai. Mano mama Milda Valeikaitė paslapčia nuo senelių atsivedė savo draugę Esfirą ir slėpė ją mansardoje, kur seneliai neužlipdavo, ten nešdavo Esfirai valgyti. Milda nuo vaikystės draugavo su žydaite iš Giedraičų Esfira Gutmanaite. Nors mano senelė Malvina Valeikienė po savo vyro Mato Valeikos mirties gyveno ir dirbo Kaune, ji dažnai sugrįždavo į Giedraičius, todėl Milda nuo savo mamos nieko slėpti nenorėjo, pasisakė jai, ir abi nusprendė slėpti Esfirą kiek bus įmanoma. Prasidėjus kratoms ir žydų žudynėms, bijodamos, kad kas nors gali įduoti, Malvina Valeikienė ir jos dukra Milda nusprendė paprašyti Mato Valeikos pusbrolio Antano Jaroševičiaus, žinomo šiuose kraštuose dailininko, kraštotyrininko priimti slapstyti Esfirą Gutmanaitę. 1941-ųjų rudenį, Esfirą vežime uždengę šiaudais, nuvežė į Karklynės vienkiemį pas Antaną ir Marcelę Jaroševičius. Kai sužinodavo, kad vienkiemiuose bus kratos, tekdavo Esfirą slėpti kitur. Antanas Jaroševičius turėjo apie 40 avilių, kartais Esfirai tekdavo ilgai tūnoti avilyje.

Esfira Gutmanaitė Karklynės vienkiemyje pas Antaną ir Marcelę Jaroševičius buvo slepiama nuo 1941 rudens iki 1943 m. rudens. Iškilus pavojui būti demaskuotiems, Jaroševičiai surado Esfirai saugią slapstymo vietą Dudėnų kaime. Malvina Valeikienė, kiek įmanydama, padėjo ir miške besislapstantiems Esfiros tėvams. Esfiros tėvas Icikas Gutmanas 1944 m. besislapstydamas miške sunkiai susirgo ir mirė, o Esfira ir jos motina Beilė Gutmanienė, globojamos šių Giedraičių krašto šviesuolių Malvinos Valeikienės ir jos dukters Mildos, Antano ir Marcelės Jaroševičių, išliko gyvos. Po karo Esfira Gutmanaitė ir jos motina Beilė Gutmanienė gyveno Vilniuje. Beilė Gutmanienė mirė 1956 m., o Esfira Gutmanaitė-Litvaitienė 1976 m. Dėl savo motinos Esfiros Gutmanaitės-Litvaitienės gelbėtojų pristatymo apdovanojimui Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2016 metais į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų kreipėsi Esfiros Gutmanaitės-Litvaitienės duktė Guoda Litvaitienė ir perdavė muziejui šią Antano Jaroševičiaus fotografiją, kuri daugelį metų kaip relikvija buvo saugoma šeimos archyve.

Danutė Selčinskaja
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo
skyriaus vedėja

Nuotrauka iš VVGŽM,
Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus archyvo,
VVGŽM, GS, f. 1, b. 1286