Mėnesio eksponatas

Ši Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus muziejinė vertybė susieja dvi iškilias 20 a. Lietuvos kultūros asmenybes – tapytoją Joną Mackonį ir žydų rašytoją Jokūbą Josadę.

 

Tapytojo, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus, menotyros daktaro J. Mackonio turtinga meninė veikla – ryškus puslapis Lietuvos menotyros istorijoje. Apie įvairiapusį dailininko talentą liudija ne tik tapybos darbai, bet ir parašytos monografijos dailės temomis. J. Mackonis (1922 m. Paąžuolė, Kaniavos valsčius – 2002 m. Vilnius) 1948 m. baigė Kauno dailės institutą, prof. S. Ušinsko tapybos studiją. Nuo 1950 m. dalyvavo parodose Lietuvoje. 1982 m. surengė personalines parodas Vilniuje ir Kaune. Menininko kūrinių yra Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje Vilniuje, M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune, Klaipėdos ir Šiaulių dailės galerijose, Kijevo dailės galerijoje, Bresto dailės muziejuje. Nemažai kūrinių yra privačiose kolekcijose: Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Izraelyje, JAV.

 

Jono Mackonio pagrindinė kūrybos sfera – istorinis paveikslas, peizažas ir portretas. Rašytojo Jokūbo Josadės portretas nėra paprastas realybės atspindys, būdingas 20 a. 4–6 dešimtmečių socialistiniam realizmui. Portretas, nors ir buvo kurtas realizmo žanru, perteikia vaizduojamo asmens ryškų individualumą, patraukia poetišku grožiu ir stipriu realistišku piešiniu. Rašytojo portrete akcentuojama jautri ir subtili realistinio piešinio linija, laisvas potėpis, fiksuojantis formų žaismą.

 

 

Jokūbas Josadė (1911 m. Kalvarija – 1995 m. Vilnius) – Lietuvos rašytojas, dramaturgas, beletristas, literatūros kritikas. 1931–1934 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. 1935 m. pr. spausdino apsakymus žydų periodiniuose leidiniuose jidiš klaba. 1940–1941 m. dirbo žydų laikraščio „Der Emes“ redakcijoje. Antrojo pasaulinio karo metais J. Josadė – 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos karys. Pokario metais, uždarius Lietuvoje žydų spaudą, pradėjo rašyti kritikos straipsnius lietuviškoje spaudoje. 1948–1959 m. vadovavo žurnalo „Pergalė“ Kritikos skyriui. Aštuntame dešimtmetyje grįžo prie gimtosios jidiš kalbos. Parašė apsakymų, pjesių, išleido straipsnių rinkinį apie lietuvių literatūrą.